1
„Iki paskutinio atodūsio“
Garsiausias „Prancūzų naujosios bangos“ režisieriaus filmas. Tas, kurį liepia žiūrėti kino istorijos studentams. Tas, kuris tiek visur rodytas, kartotas, mėgdžiotas ir parodijuotas, kad yra kone Nauvelle Vague judėjimo sinonimas. Ir tas, kurį žiūrint bene lengviausia pajusti, kokiu improvizaciniu, gyvu stiliumi juda Godard'o kinas. Juostos montažas (kartais atvirai laužantis įprastas kino taisykles), jos ritmas kuria akivaizdžiai kitokį „jausmą“ nei kitos meilės istorijos ar maišto filmai, nes tai ne tik nufilmuotas maištas – tai maištas kinu.
Mano asmenine nuomone, „Iki paskutinio atodūsio“ yra mažiau žaismo nei vėlesniuose Godard'o kūriniuose (žr. antrą rekomendaciją). Ir kartu jis nėra toks emociškai paveikus kaip trečioji rekomendacija. Tačiau kaip pirmoji pažintis, ji tobula. Jau nekalbant apie tai, jog „Iki paskutinio atodūsio“ yra lyg Godard'o vizitinė kortelė, o jei jau pažiūrėti vieną – tai turbūt tą vienintelį.
