Tokie žodžiai nuskamba Raimondo Vabalo filme „Birželis, vasaros pradžia“. Tada, 1969 m., scenarijaus autoriai R.Vabalas ir Icchokas Meras pasakojo apie visuomenės stagnaciją, tačiau ši pranašystė skamba lygiai taip pat šiurpiai, kalbant apie neišsipildžiusias meilės istorijas.
Režisierius vietoje atvirų aistrų renkasi santūrų subtilumą, taip atidengdamas jautriausius bei skaudžiausius dviejų žmonių bendrystės momentus.
Režisierius Andrew Haigh filme „45 metai“ pasakoja apie Džefą ir Keitę, besiruošiančius savo 45-ųjų metinių jubiliejui. Pagarba, meile ir rutina grįstus santykius supurto netikėtai gautas laiškas – po penkiasdešimties metų Alpėse rastas buvusios Džefo mylimosios kūnas.
Viskas pasikeitė, bet nepasikeitė niekas. Pora toliau gyvena kasdienį gyvenimą – ruošiasi vakarėliui, skaito rytinius laikraščius, geria popietės arbatą. Tik kažkur viduje kirba abejonė. Kas, jei nelaimė nebūtų įvykusi? Ar aš būčiau su žmogumi, sėdinčiu kitapus stalo? Ar būčiau žmogus, sėdintis šiapus stalo?
Režisierius Andrew Haigh, prieš keletą metų išgarsėjęs filmu „Savaitgalis“, sako, jog jam įdomu, kaip iš tikrųjų atrodo žmonių santykiai – kas slypi už gražaus fasado, ciniškų frazių, aklo susižavėjimo. Tačiau vidinės A.Haigh personažų santykių bangos nesilieja per kraštus – kaip ir „Savaitgalyje“, kuriame pasakojama apie dviejų vyrų vienos nakties nuotykį, režisierius vietoje atvirų aistrų renkasi santūrų subtilumą, taip atidengdamas jautriausius bei skaudžiausius dviejų žmonių bendrystės momentus.
Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė du legendiniai aktoriai – Charlotte Rampling, už šį vaidmenį nominuota „Oskarui“, ir Tomas Courtenay. Jiedu buvo pripažinti geriausiais aktoriais 2015-ųjų metų Berlyno kino festivalyje. Ir tai visai nenuostabu – kameriškas ir intymus, aktoriniu darbu paremtas filmas reikalauja meistriško tikslumo ir beveik skausmingo apsinuoginimo, priartėjančio prie kiekvieno žiūrovo vienatvės bedugnės.
93 minučių siaubo filme apie meilę iš žiūrovo atimama vienintelė galima paguoda – švelnus sentimentalumas ir nostalgija.
Tačiau iki jos einama pabrėžtinai neskubant ir neskubinant. 93 minučių siaubo filme apie meilę iš žiūrovo atimama vienintelė galima paguoda – švelnus sentimentalumas ir nostalgija. Įstrigę savo namuose, jųdviejų istorijos liudininkuose, Džefas ir Keitė tyliai šmirinėja po blausius interjerus, o tikroji filmo drama kuriama per rutiną, nutylėjimus, nerimastingus žvilgsnius.
Todėl kulminacija, užauginta patogioje kasdienybėje, kasdieniškoje tiek, kiek tik kinas pajėgus ją atkurti, kerta tiesiai į paširdžius – ir nesvarbu, po 5-erių ar 45-erių metų, anksčiau ar vėliau aplanko jausmas, kad gyvenimas prabėgo net neprasidėjęs, o baisiausias ateities scenarijus slypi galvoje tebeaidinčiuose žodžiuose „niekas nepasikeis“.
