Diktatorienė / The Kingmaker
Prabangia suknele pasidabinusi Imelda Marcos vargingame Manilos rajone vaikams dalina grynuosius ir apgailestauja, kad jos laikais viskas buvo geriau – nebuvo elgetų, sako ji, lyg tarp kitko pridurdama, kad jiems ji turėjo vietą. Jos laikais savą vietą po velėna gaudavo ir oponentai. Filipinai anuomet taip pat turėjo zoologijos sodu paverstą salą, tapusia košmaru vietos gyventojams, o pati I.Marcos savo spintoje – 1220 porų batų, žinia apie kurias pasaulį apskriejo po to, kai diktatorienei su diktatoriumi 1986 m. teko bėgti iš šalies.
Režisierė Lauren Greenfield, kurdama visad greta Ferdinando Marcoso buvusios ir jo sprendimams įtaką dariusios Imeldos Marcos portretą, sėkmingai išlaviruoja tarp pašaipos pelenais aplipusiai ekstravagancijai ir pernelyg atjaučiančio žvilgsnio į savo protagonistę. Mat istorija, prasidėjusi kaip pasakojimas apie žlugusią diktatorienės galią, baigiasi šiandienos Filipinų realybe, sveikinant naują autoritarą. Brėždama paraleles tarp praeities ir dabarties (tiesa, kartais kiek supaprastinant sudėtingas sociopolitines problemas), režisierė kartu primena, jog istoriją rašo nugalėtojai. Ir tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip pralaimėjimas, gali būti tik tramplinas į naują šiurpų etapą.
Pavyzdingas elgesys / Exemplary Behaviour
„Pavyzdingas elgesys“ yra vienas tų filmų, apie kuriuos išgirdus atrodo, jog juos žiūrėti bus per sunku. Per sunku žinoti, kad tai kūrinys, gimęs iš asmeniškos ir skaudžios režisieriaus Audriaus Mickevičiaus patirties, kai išgyvendamas nužudyto brolio netektį jis ėmėsi filmuoti nuteistuosius iki gyvos galvos. Per sunku žinoti, kad šis filmas ir vėliau buvo paženklintas mirtimi – Anapilin iškeliavo operatorius Audrius Kemežys ir režisierius A.Mickevičius, filmą baigti patikėjęs Nerijui Mileriui.
Žiūrėti „Pavyzdingą elgesį“ iš tiesų nėra lengva, tačiau jo aplinkybių sunkis neslegia. Nors jau pirmaisiais kadrais žiūrovas akis į akį turi susidurti su žiauriais ir neginčijamais faktais, šiame filme telpa ir daug jautrumo, tarp eilučių klausiant, ar baisiausią įmanomą nusikaltimą įvykdęs žmogus gali pasikeisti, ir ko reikia, kad šį pokytį galėtų priimti kitas. Dviejų kalinių kasdienybę sekantis filmas kartu su žiūrovu palaipsniui keičia santykį į protagonistus, o interviu papildantys poetinių prasmių prisodrinti vaizdiniai neleidžia pamiršti, kad ši istorija – apie kai ką daugiau, nei tik tai, kas dėjosi už buvusio Lukiškių kalėjimo sienų.
Slaptasis agentas / The Mole Agent
Režisierė Maite Alberdi, Lietuvos žiūrovams geriausiai pažįstama iš drauge su Giedre Žickyte režisuoto ir Europos kino apdovanojimams nominuoto trumpametražio filmo „Čia aš tik svečias“, vėl grįžta į senelių namus. Čia infiltruojamas 83-ejų metų Sergio – apsiginklavęs visais specialiojo agento atributais, jis turi išsiaiškinti, ar senelių namų gyventojai nėra išnaudojami. Tačiau Sergio susidraugauti su išmaniosiomis technologijomis sekasi sunkiai, o dėmesį nuo užduoties vis nukreipia tiek jam rodomas kitų gyventojų dėmesys, tiek kitos kasdienio gyvenimo peripetijos.
Į jautria socialine tema kalbantį dokumentinį filmą įterpti fikcijos ir žanro elementų yra rizikingas sprendimas – kažkur tarp įrašinėjančių tušinukų, slaptų pokalbių ir lengvos ironijos galima pamesti pačią filmo šerdį. Tačiau, laimei, taip neatsitinka. Sergio dėka „Slaptasis agentas“ tampa ne tik smagia komedija, bet ir švelnumo bei atjautos kupinu pasakojimu apie tai, ką reiškia gyventi vienatvėje. Nuoširdžiai domėdamasis visais senelių namų gyventojais, Sergio vis aiškiau supranta, kad tikroji jo užduotis atsidūrus čia yra visai kita.
Sugauti tinkle / Caught in the Net
Režisierių Barboros Chalupovos ir Víti Klusáko filmas „Sugauti tinkle“ visų pirma yra nepriekaištingai atliktas žurnalistinis tyrimas. Pasikvietus tris jaunai antrodančias pilnametes aktores, sukuriami jų internetiniai profiliai populiariuose socialiniuose tinkluose bei pažinčių svetainėse. Naujosioms personažėms – 12-a. Per dešimt eksperimento dienų jos gauna pustrečio tūkstančio seksualinio pobūdžio žinučių bei pasiūlymų.
„Sugauti tinkle“ atskleidžia, kokie manipuliavimo mechanizmai taikomi virtualybėje, bandant priversti vaikus įsitraukti į pornografijos žiūrėjimą, nusirengti ir platinti savo intymias nuotraukas, o galiausiai – susitikti. Su tuo susidūrus akis į akį, psichologiškai palūžti gali net suaugę ir tam morališkai pasiruošę žmonės; galima tik įsivaizduoti, kaip jaučiasi tai iš tiesų patiriantys vaikai. Kliaujantis šio eksperimento rėmuose susikurtomis elgesio taisyklėmis ir į pagalbą pasitelkus psichologus, advokatus, socialinės rūpybos darbuotojus, „Sugauti tinkle“ be užuolankų kalba apie tai, kas ir kodėl kasdien dedasi internete.
Mėlyna kaip apelsinas žemė / The Earth Is Blue as an Orange
Donbasas, Ukraina. Iš karo zonos daugelis gyventojų jau pasitraukė, tačiau vieniša mama Ana su keturiais vaikais liko savo namuose. Nuo greta aidinčių šūvių baimės šeima bando slėptis po kino magijos šydu: visi namų gyventojai drauge kuria filmą apie tai, ką reiškia gyventi čia ir dabar. Pakeliui, žinoma, repetuojant, diskutuojant, montuojant ir tęsiant kelionę į kino pasaulį jau už šių namų ribų.
Irinos Tsilyg režisuotas ir Giedrės Žickytės koprodiusuotas filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“, apdovanotas „Sundance“ kino festivalyje, pavadinimą skolinasi iš prancūzų poeto, siurrealisto Paulo Eluardo eilėraščio. Ir filme išties yra kažkas siurrealaus: šilti, meilės kupini namai atrodo nelyg svetimkūnis, prisiminus beprotybę, vykstančią už lango. Įsukant žiūrovą į kasdienybę, su kurios aštriais kampais pajėgiama gyventi tik transformavus šią patirtį į kažką daugiau, nelieka nieko kito, tik paskelbti savą protestą prieš karo nešamą beprasmybę. Apsiginklavus poezija ir kinu.
