Vidurnakčio keliautojas / Midnight Traveller
Režisierius Hassanas Fazili 2015 m. sukūrė filmą apie Talibaną. Sulaukęs grasinimų nužudyti, H.Fazili su savo šeima – žmona, taip pat režisiere Fatima Hussaini, ir dviem dukromis – yra priverstas bėgti į Europą.
Daugiau nei 1000 dienų trukusi sudėtinga kelionė, fiksuojama trimis mobiliaisiais telefonais, leidžia priartėti prie dramos, kuri šiandien daugelį mūsų pasiekia tik per didesnio susidomėjimo nebekeliančias žiniasklaidos antraštes. H.Fazili pasiūlo žvilgsnį į naujų namų ieškančios šeimos kasdienybę, kurioje telpa ne tik vis augantis šios kelionės siaubas, bet ir videodienoraščiui būdingas intymumas: pavargusio vaiko ašaros, džiaugsmas, sulaukus pirmojo sniego, varginančią rutiną praskaidrinantis vyro ir moters flirtas.
„Vidurnakčio keliautojas“ ne tik suteikia veidą vienam labiausiai dehumanizuojančių šiandienos reiškinių, bet ir kelia klausimą, koks turėtų būti kino vaidmuo, susidūrus su kritinėmis situacijomis. Kinas yra galingas ginklas – tai H.Fazili įrodė išdrįsdamas pasakoti apie Talibano kovotojus. Tačiau kinas gali ir apakinti. Kai įpusėjus kelionei trumpam dingsta jo jaunėlė duktė, H.Fazili akimirkai susipainioja savo vaidmenyse ir griebiasi telefono, svarstydamas, kaip ši scena atrodys filme. Vėliau, atvirai kalbėdamas apie šį epizodą, jis pripažįsta – tuo metu jis nekentė ne tik savęs, tuo metu jis nekentė ir kino.
Mobilieji telefonai tampa svarbiu įrankiu dar viename filme – Agostino Ferrentes darbe „Selfis“. Draugai, Alessandro ir Pietro, režisieriaus įduotais telefonais filmuoja save ir savo gimtąjį Neapolį. Miestą, kuriame neseniai buvo nušautas jų bendraamžis, nes policininkas jį supainiojo su ieškomu nusikaltėliu. Miestą, kuriame smurto ir socialinės nelygybės šaknys įleistos giliai – net jei jų pėdsakai plika akimi ne visad matomi.
Šios aplinkybės kaleidoskopiškame, iš kasdienybės epizodų ir interviu medžiagos sudurstytame filme tampa pagrindu svarbiausiai „Selfio“ linijai – draugystei. Temai, kuriai kinas skiria nepelnytai mažai dėmesio ir kuri tampa tikra atgaiva visiems, pavargusiems nuo kultūroje tiražuojamų meilės aistrų. Dar svarbiau atrodo tai, jog A.Ferrentes filmas pasakoja apie dviejų mačistinėje kultūroje augusių vaikinų santykį: nesavanaudišką rūpestį ir švelnumą, kas kad atmieštą aštresniais juokeliais.
Nes jei tavo draugas nori būti kirpėju, tu sutinki būti jo modeliu. Nenustoji replikuoji, kad iškart po šios procedūros teks eiti pas „normalų“ kirpėją ir pasidaryti „normalią“ šukuoseną, bet toliau kantriai sėdi, o tavo draugas supratingai tyli ir dirba. Kur rasite gražesnį draugystės „selfį“?
Rungtynės namuose / Home Games
Prieš trejus metus „Nepatogaus kino“ festivalyje pristatytas Alisos Kovalenko ir Liubov Durakovos filmas „Alisa karo lauke“ darė įspūdį savo branda ir išradingu režisūriniu sprendimu, padedančiu išvengti filmams apie karą dažno manipuliavimo žiūrovo emocijomis. Tąkart režisierės pasiūlė žvilgsnį iš skirtingų distancijų: A.Kovalenko fiksavo karą, L.Durakova – karą filmuojančią A.Kovalenko, tačiau nepaisant dvigubos perspektyvos (o gal kaip tik dėl jos) sugebėjo sukurti buvimo čia ir dabar įspūdį.
Šįkart A.Kovalenko režisuoja viena, tačiau ir toliau meistriškai mažina distanciją tarp portretuojamųjų ir žiūrovų, drauge sugebėdama nenuslysti sentimentalumo parašte.
Filme „Rungtynės namuose“ ji žiūrovą perkelia į ankštą ir skurdų butą, neišvaizdžias Kijevo rajono gatves, futbolo aikštelę. Kad papasakotų apie Aliną – perspektyvią dvidešimtmetę futbolininkę, kuri po motinos mirties karjerą yra priversta derinti su brolio ir sesės priežiūra. Kamera „Rungtynėse namuose“ priartėja taip arti, kad nejučiomis pradedi jaustis šios šeimos nariu. Dūksti su vaikais, jauti nusivylimą girtuokliaujančiu tėvu, sergi už Aliną ir jos svajonę patekti į šalies rinktinę. Ir tyliai stebiesi tuo, kokia kantri ir ištverminga būtybė kartais gali būti žmogus.
Tai, kas nenužudo / That Which Does Not Kill
Kalbėjimas apie seksualinę prievartą visad yra sudėtingas ir nepatogus. Nedaug kūrinių tai sugeba atskleisti tiksliau nei netikėtą formą pasirinkusi režisierė Alexe Poukine, sukūrusi filmą „Tai, kas nenužudo“.
Devyniolikmetę Adą išprievartavo vaikinas, kurį ji pažinojo. Ir tai įvyko tris kartus. Ados istoriją pasakoja ir savo abejonėmis, vertinimais, nuostaba, empatija, asmeninėmis patirtimis papildo 12 moterų ir 2 vyrai. Sėdėdami priešais statišką kamerą, jie dalijasi išpažintimi – svetima ir sava.
Ne viename liudijime atsikartojanti mintis, jog patiriant seksualinę prievartą „išsijungi“ ir jautiesi taip, tarytum visa tai vyksta ne tavo, o kažkieno kito kūnui, įgauna naują svorį, kai pasakotojas iš tiesų turi išgyventi trauminę kito žmogaus patirtį – režisierė iš pasakojimo eliminuoja Ados figūrą, kurią įkūnija skirtingo amžiaus, lyčių, rasių žmonės. Kiekvienas jų pratęsia Ados pasakojimą, dalindamasis savo išgyvenimais, ir leidžia žiūrovui bent per sprindį priartėti prie suvokimo, į kokį sudėtingą emocijų verpetą patenka su seksualine prievarta susidūręs žmogus.
Nesu tikra, kodėl festivalio organizatoriai nutarė neversti Annos Ebron filmo pavadinimo – galbūt todėl, kad „Transnistra“ skamba dar tolimiau, nesuprantamiau, keisčiau nei ir taip mums menkai pažįstama Padniestrė?
Vienaip ar kitaip, filmas žiūrovus nukelia būtent čia, į Padniestrę, kur gyvena paauglių kompanija – penki vaikinai ir viena mergina. Jie maudosi ežere, leidžia laiką nebaigtame statyti pastate, išgyvena pirmąsias santykių dramas. Bėgant laikui, nerimtus pokštus keičia rimtesnės temos – paaugliai vis labiau abejoja savo perspektyvomis Padniestrėje, ir vis tvirčiau tiki, kad kažkur už pilkų savo gimto krašto ribų laukia šviesesnė ateitis.
A.Ebron išvengia Padniestrės egzotizavimo. Nors jos personažų gyvenamosios vietos geopolitinė situacija iš tiesų yra išskirtinė, „Transnistroje“ režisierė visų pirma kuria trapios jaunystės portretą, kai jausmai įsižiebia staiga, amžinomis atrodžiusios draugystės ima ir nutrūksta, o nerūpestingos vasaros pabaigą žymi viduje pradedantis kirbėti nerimas dėl ateities. Ant 16 mm juostos nufilmuota „Transnistra“ savo estetika primena namudinį filmą ir taip dar labiau sumažina distanciją tarp mūsų ir galbūt ne tokios jau ir tolimos Padniestrės paauglių gyvenimo.
