Paprasto žmogaus egzistencija
Amerikiečių debiutantas Diego Ongaro stropiai pratęsė ir išplėtė prieš 5 metus sukurtą trumpametražį filmą tuo pačiu pavadinimu apie JAV provincijos kaime gyvenančio išradingo vyro kasdienybę.
Tokie paprasti didelės ir galingos šalies piliečiai niekuomet nepatenka į naujienų laidas, bet dažniausiai jiems niekas neištiesia pagalbos rankos, kai prispaudžia finansinės problemos.
Tikriausiai iš ekrano sklindantis nuoširdumas, autentiškas realizmas ir įspūdinga pjūklais pjaunamų medžių nuvertimo rutina labiausiai pakerėjo vertinimo komisiją.
Neprofesionalus aktorius Bobas Tarasukas sąžiningai vaidina panašų į save žmogų, kuris stengiasi nepalūžti abejingoje aplinkoje ir paskutinėmis jėgomis kovoja dėl išlikimo snieginguose miškuose.
Kantraus medkirčio sąskaita banke beveik išseko, kiaulė pasigauna infekciją ir fermą prireikia uždaryti karantinui, senas benzino pjūklas dažnai užstringa ir sukelia daug rizikos gauti kritinę traumą, o susižeidusią mylimiausią karvę tenka nušauti ir išmėsinėti. Bet jis nepasiduoda ir atranda laikiną džiaugsmą, žaisdamas golfą ant sniego ir klausydamas repo per automobilio grotuvą.
Niekuomet anksčiau nevaidinusio filmuose ir kino teatre nesilankiusio Bobo Tarasuko pastangomis filmas jautriai sujaudina ir paskatina išgyventi dėl vyro likimo. Tikriausiai iš ekrano sklindantis nuoširdumas, autentiškas realizmas ir įspūdinga pjūklais pjaunamų medžių nuvertimo rutina labiausiai pakerėjo vertinimo komisiją.
Savojo miško pasaulyje reziduojančiam atsiskyrėliui Bobui iki šios vasaros net neprireikė išsiimti paso ir Karlovi Varų festivalio kvietimu jis pirmą kartą gyvenime išskrido iš JAV, o kartu aplankė ir močiutės gimtinę Čekijoje.
„Bobas ir medžiai“ fiksuoja paprasto žmogaus santykius su supančia gamta, pasipriešinimą metų laikų stichijoms ir gilų ryšį su gyvūnais. Nepriklausomas filmas liko be prizų Sandanso kino festivalyje, bet pateko į Karlovi Varų kino festivalio meno vadovo Karelio Ocho akiratį.
Paradoksalu, kad už pergalę režisierius Diego Ogaro buvo apdovanotas 25 tūkst. JAV dolerių, o filmavimo darbams jis investavo tik 10 tūkst. JAV dolerių iš savo ir žmonos santaupų. „Krištolinis gaublys“ neabejotinai praplės mažo filmo kelionių žemėlapį.
Iš Kosovo į Europą
Geriausiu režisieriumi mineralinių versmių kurorte tapo debiutantas iš Kosovo. Maža valstybė Balkanų regione pirmą kartą sulaukė galimybės dalyvauti prestižiniame Karlovi Varų kino festivalio konkurse su pilnametražiu filmu.
Vokietijoje gyvenantis ir šios šalies dalinę finansinę paramą užsitikrinęs režisierius ir scenaristas Visaras Morina dramoje „Tėvas“ (Babai) iliustruoja unikalias gimtinės tradicijas ir primena 1998-1999 m. karinio konflikto išgąsdintų žmonių desperatiškus bandymus nelegaliai pabėgti į Vakarų Europą.
10-metis berniukas nenori gyventi su reikliais giminaičiais ir bet kokia kaina seka paskui tėvą, kuris bando ieškoti laimės išsvajotoje Vokietijoje. Pavojinga kelionė laiveliu per jūrą ir pastangos prasmukti per muitinę pavaizduotos realistiškai, tačiau panašių filmų apie neturtingų žmonių emigraciją bet kokia įmanoma kaina jau būta pakankamai daug, kad režisieriui pavyktų apsaugoti siužetą nuo nuspėjamumo ir nekopijuoti dažniausiai matytų klišių.
Bent keli kiti konkurso režisieriai pasirodė objektyviai stipriau, bet vertinimo komisijai norėjosi atkreipti dėmesį į politinius prioritetus ir paskatinti kino gamybą Kosove, nes ši šalis dar tik mėgina atrasti savo vietą tarp Europos galingųjų prodiuserių.
Aktorių prizai – silpniausiems
Abu konkursiniai Čekijos filmai sausakimšai užpildė komunizmo laikais pastatyto ir vis dar nerenovuoto legendinio viešbučio „Thermal“ pagrindinę kino salę, tačiau Karlovi Varų prizai pačiu geriausiu atveju padės jiems ištrūkti tik į artimiausią užsienį ir specialiai suorganizuotas čekų kino retrospektyvas. Suprantama, kad žiuri nariai jautė draugišką būtinybę pradžiuginti vietinius filmus ir susirinkti simpatijų balsus, todėl nusprendė pagerbti aktorius.
Žiuri nariai jautė draugišką būtinybę pradžiuginti vietinius filmus ir susirinkti simpatijų balsus, todėl nusprendė pagerbti aktorius.
Nuobodžioje, graudinančioje ir nereikalingoje dramoje „Namų priežiūra“ (Home Care) vėl dominuoja kritinės ligos, pasiaukojimas ir kančia.
Režisierius Slavekas Horakas faktiškai trypčioja Kanų festivalyje už geriausią scenarijų apdovanotos meksikiečių slogios dramos „Slaugas“ (Chronic) darže, o garbingo titulo nusipelniusi Alena Mihulova vaidina asmeninį gyvenimą dėl sunkiai sergančių pacientų priežiūros aukojančią medicinos seselę, kuriai pačiai diagnozuojamas nepagydomos stadijos vėžys.
Dar prastesnė drama „Broliai – gyvatės“ (The Snake Brothers) nesėkmingai bando komiškai šmaikštauti, tačiau nieko juokingo neišeina. Du skirtingų charakterių broliai šaukia vienas kitą gyvačių pravardėmis (Kobra ir Angis) ir stengiasi vienas kitam padėti siekti šviesesnio rytojaus svajonės.
Nepalankios aplinkybės išmokė jaunesnį brolį profesionalaus vagišiaus įgūdžių, tad finansinius nepriteklius jis smagiai kompensuoja tuštindamas kaimynų iždus. Pagrindinius vaidmenis filme atlieka tikri broliai, o spalvotai plaukus dažantis jaunėlis Kryštofas Hadekas pasiglemžė geriausio aktoriaus titulą, nors jo brolis Matejus gauna svarbesnių režisieriaus užduočių.
