Dauguma jo dainų filmuose nuskambėjo per pastaruosius pora dešimtmečių – dėkoti galima suminkštėjusiam jo paties požiūriui (anksčiau atlikėjas griežtai priešinosi jo dainų naudojimui kine), didžiuliam jo išleistos muzikos kiekiui ir daugybei režisierių, užaugusių su B.Dylano muzika.
Turint omenyje jo tekstus, nieko keisto, jog filmų kūrėjams jie visuomet buvo geidžiama prekė. „Bobas myli kiną, ir savo dainose jis parašo tokias istorijas, tokius filmus, kurie per aštuonias ar dešimt minučių pasako daugiau nei dauguma pilnametražių“ rašo muzikanto biografijos autorius Clinton Heylin. O „Los Angeles Times“ šlovingiausius B.Dylano susitikimus su kinu įamžina savo reitinge.
Šiame sąraše pateikiami geriausio dainininko kūrinių panaudojimai – tai nėra geriausių filmų ar netgi geriausių dainų rūšiavimas, bet efektyviausiai jo žodžius bei balsą panaudojusios juostos.
6. „Visos jos tokios!“ / “High Fidelity” – “Most of the Time” (2000)
Johno Cusacko veikėjo sulaužytai širdžiai padėti gali tik nuoširdusis B.Dylanas. Ant visas buvusias merginas prisimenančio personažo pilant lietui žiūrovas girdi “Most of the Time”, kurio žinutė tarsi palengvina emociškai sunkią sceną. Filme Jacko Blacko veikėjas įkiša nesiorientuojančiam klientui albumą “Blonde on Blonde” (kurį išskyrė ir Nobelio komitetas) ir užtikrinančiai sako: „Viskas bus gerai“.
5. „Manęs čia nėra“ / “I’m Not There” – “Blind Willy McTell” (2007)
Bet kuriame B.Dylano filmų sąraše privalo būti svarbiausias jam skirtinas filmas – „Manęs čia nėra“ (svarbesnis yra galbūt nebent pusketvirtos valandos Martino Scorsese dokumentinis „Nėra kelio namo“ (No Direction Home)).
Toddo Hayneso filme atlikėją vaidina šeši skirtingi aktoriai, nei vienas kurių nėra tiesiog „Bobas Dylanas“. Tai keistas, originalus filmas, kurio tikrai negalima vadinti biografiniu. Geriausias muzikinis filmo momentas? Ko gero, jauno juodaodžio Woody Guthrie (Marcus Carl Franklin) šokinėjimai per traukinius skambant “Blind Willy McTell”.
Čia prisimenamas nepelnytai pamirštas B.Dylano karjeros epizodas, kuriame kone kiekviena daina buvo skirta klasikinės Amerikos kultūrai.
4. „Vunderkindai“ / “Wonder Boys” – “Things Have Changed” (2001)
Tuos, kuriems nepatinka B.Dylano apdovanojimas Nobeliu, gali nepatikti ir tai, jog atlikėjas turi ir „Oskarą“. Tobulai užfiksuodamas filmo veikėjų savidestrukciją jis dainuoja:
„People are crazy and times are strange
I'm locked in tight, I'm out of range
I used to care, but things have changed.“
Tai specialiai filmui sukurta daina, o režisierius Curtisas Hansonas savo mylimą atlikėją ją parašyti įtikino tik po ilgų įkalbinėjimų. Bet rezultatas buvo vertas įdėto rūpesčio – “Things Have Changed” laikoma viena geriausių originalios dainos „Oskarą“ laimėjusių kūrinių istorijoje.
3. „Uraganas“ / “The Hurricane” ir „Išmuštieji iš vėžių“ / “Dazed and Cofused” – “Hurricane” (1999 ir 1993)
Ta pati daina, du labai skirtingi kontekstai.
1976-ais išleista B.Dylano daina tapo Normano Jewisono filmo širdimi. Apie neteisingai nuteistą boksininką pasakojančioje juostoje skamba B.Dylano žodžiai, kurie ir patys yra beveik filmo scenarijus:
„Pistol shots ring out in the barroom night
Enter Patty Valentine from the upper hall
She sees a bartender in a pool of blood
Cries out my God, they killed them all“
Tuo tarpu „Išmuštuosiuose iš vėžių“ daina skamba kone ironiškai – ją girdime pirmąkart išvysdami pernelyg save įsimylėjusį ir nieko gyvenime nepasiekusį Matthew McConaughey personažą. Iš pirmo žvilgsnio ryšio tarp filmų lyg ir nėra, bet abu jie pasakoja apie žmones, galėjusius tapti čempionais, bet tik galėjusius.
2. „Šventasis Vincentas“ / “St. Vincent” – “Shelter from the Storm” (2014)
Filmas baigiasi, tuojs prasidės pabaigos titrai. O Billo Murray’aus įkūnytas Tedas Melfi kartu su B.Dylanu traukia “Shelter from the Storm”. Nusidainuojantis veikėjas bando laistyti gėlę, bet sunkiai susitvarko su vandens žarna. Viskas atrodo juokinga, bet už to slypinti žinutė be galo paveiki – T.Melfi yra absoliutus mizantropas, o “Shelter from the Storm” yra daina apie pažeidžiamumą, apie kito žmogaus poreikį.
1. „Patas Garetas ir Bilis Kidas“ / “Pat Garrett & Billy the Kid” – “Knockin’ on Heaven’s Door” (1973)
Kino legendos filme muzikos legenda ne tik dainuoja, bet ir vaidina. Samo Peckino vesterne B.Dylanas kaip lygus su lygiai šaudosi su Krisu Kristoffersonu ir Jack Elamu.
Viena garsiausių jo dainų čia skamba kertinės mirties scenos metu. Pirmojoje filmo versijoje režisierius šios dainos nenaudojo, bet vėlesniuose leidimuose ji ne tik puikiai prigijo, bet ir padarė tas kelias minutes neabejotinai garsiausia filmo scena.
B.Dylano žodžiai neturi jokio aiškaus ryšio su filmu apie moralę ir smurtą, tačiau idealiai atskleidžia tikrąją vesterno mintį – skirtingų kartų nesusikalbėjimą. Kristoffersono teigimu, tai yra geriausias muzikos panaudojimas filme, kurį jam yra tekę matyti. Amen.
