„Medus“ – paskutinis filmas 47 metų turkų režisieriaus Semiho Kaplanoglu kino trilogijoje, kuriai taip pat priklauso filmai „Pienas“ ir „Kiaušinis“. S.Kaplanoglu padėkojo festivalio organizatoriams už suteiktą garbę – „Auksinis lokys“ turkų kino kūrėjams paskutinį kartą atiteko 1964 metais. Režisierius paragino atkreipti dėmesį į Turkijos gamtą, kurios fone vystosi jo filmo siužetas ir kuriai šiuo metu pavojų kelia žmogaus veikla.
„Tikiuosi, kad apdovanojimas, kurį pelnėme šį vakarą, taip pat padės mums saugoti (Turkijos) aplinką“, – sakė jis. Kritikai gyrė šio filmo paprastą, tačiau pritraukiantį siužetą, pasakojantį apie šešiametį Jusufą, kuris išeina į mišką ieškoti dingusio mylimo tėvo, laikančio bites. „Medus“ buvo vienas iš 20 festivalio konkursinėje programoje dalyvavusių filmų, sukurtų įvairiose šalyse.
Jaudinanti tėvo ir sūnaus santykių drama vystosi vešlių kalnų miškų fone. Režisierius šiame filme nenaudojo jokios muzikos, o kritikus sužavėjo pagrindinį Jusufo vaidmenį atliekančio mažamečio aktoriaus Boros Altaso vaidyba.
„Pagrindinis vaidmuo – jaudinantis, įtikinamas ir neatsispiriamai žavus; vienas iš tų klasikinių ekrane vaiko sukurtų momentų, kuriuos galima lyginti su (filmais) „Mažylis“ arba „Raudonas balionas“, – rašo kritikas Nigelas Andrewsas dienraštyje „The Financial Times“ paskelbtoje recenzijoje.
B.Altasas visus pavergė spaudos konferencijoje, kurioje buvo pristatytas jo filmas: žaislinį meškiuką laikantis aštuonmetis vos matėsi iš už tribūnos. „Medus“ taip pat buvo populiarus tarp žiūrovų, tačiau visi nustebo, kai jis buvo pripažintas geriausiu filmu.
Prieš 60–osios Berlynalės apdovanojimų teikimo ceremoniją atrodė labiau tikėtina, kad vokiečių režisieriaus Wernerio Herzogo vadovaujama septynių narių vertinimo komisija, į kurią taip pat įėjo „Oskaro“ laureatė aktorė Renee Zellweger, skirs „Auksinį lokį“ kuriam nors kitam konkursinės programos filmui.
Vienu iš tokių laikytas R.Polanskio politinis trileris „Vaiduoklis“, kurį režisierius baigė kurti jau būdamas kalėjime ir namų arešte Šveicarijoje.
Pagal populiarų rašytojo Roberto Harriso romaną „Vaiduoklis“ sukurtame svarbiausius vaidmenis atlieka Holivudo žvaigždės. Ewanas McGregoras suvaidino bevardį rašytoją, o Pierce'as Brosnanas – išgalvotą buvusį Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką, kuris turi liudyti tyrime dėl karo nusikaltimų ir įtariamų teroristų kankinimo. Manoma, kad šio veikėjo prototipu tapo buvęs britų premjeras Tony Blairas. Filme vaizduojama, kaip politikas nusisamdo anoniminį rašytoją, kad šis padėtų jam parašyti memuarus. Tačiau rašytojas greitai aptinka pražūtingų transatlantinės politikos intrigų tinklą.
Ponas Polanskis – grėsmės pojūčio meistrasPo „Vaiduoklio“ premjeros kritikai apipylė šį filmą pagyromis, sakydami, kad ilgą laiką Prancūzijoje gyvenęs 76 metų lenkų kilmės režisierius grįžo prie geriausių savo darbų, tokių kaip klasika tapę filmai „Rozmari kūdikis“ ir „Kinų kvartalas“, tradicijų.
„Ponas Polanskis – grėsmės pojūčio meistras“, – kino kritikė Manohla Dargis (Manola Dargis) rašo dienraščio „The New York Times“ išspausdintoje recenzijoje, kuri buvo paskelbta „Vaiduoklio“ premjeros Jungtinėse Valstijose proga.
„Jis sukuria visiškai įtikinamą pasaulį, kupiną keistų prieštaravimų ir nelaimes pranašaujančių poteksčių. Banalią istoriją jis pakelia į tokį aukštą lygį, kad „Vaiduokliui“ neįmanoma atsispirti, kad ir kokie aiškūs siužeto vingiai“, – pabrėžė ji.
R.Polanskis buvo suimtas praeitų metų rugsėjį, kai atvyko į Ciurichą dalyvauti kino festivalyje, kur jam turėjo būti įteiktas apdovanojimas už viso gyvenimo pasiekimus. Jungtinės Valstijos šio režisieriaus tebeieško dėl 1978 metų bylos, kurioje jis buvo pripažintas kaltu dėl neleistinų lytinių santykių su 13–mete, tačiau pabėgo nesulaukęs nuosprendžio.
„Vaiduoklio“ prodiuseris Alainas Sarde'as per apdovanojimų teikimo ceremoniją Berlyne sakė, jog jam labai gaila, kad R.Polanskis negalėjo atvykti atsiimti jam skirto prizo.
Pasak A.Sarde'o, režisierius jam atsakė: „Nevykčiau, net jeigu galėčiau – paskutinį kartą, kai išvykau į festivalį atsiimti apdovanojimo, atsidūriau kalėjime“.
Rusijos ir Rumunijos kino kūrėjų sėkmė
Prieš Berlynalės konkursinės programos finalą atliktos apklausos rodė, kad nuo R.Polanskio filmo pagal populiarumą nedaug atsilieka Rusijos režisieriaus Aleksejaus Popogrebskio sukurta drama „Kaip aš praleidau šią vasarą“, kurios veiksmas vyksta nuošalioje Arkties meteorologinėje stotyje, taip pat Rumunijos kino kūrėjo Florino Serbano filmas „Jeigu noriu švilpti – švilpiu“, vaizduojantis gyvenimą nepilnamečių pataisos kolonijoje.
Amerikos žurnalas „Variety“ pavadino A.Popogrebskio filmą „stulbinamu žmogaus silpnumo esmės tyrimu“, o patį režisierių – „vienu ryškiausių ir gabiausių Rusijos režisierių, kurio filmai gali būti sėkmingai eksportuojami į užsienį“.
Antrasis 37 metų rusų režisieriaus A.Popogrebskio savarankiškai sukurtas filmas pasakoja apie patyrusį meteorologą ir stažuotoją, dirbančius vienoje Arkties saloje esančioje stotyje. Stažuotojas priima pranešimą apie jo bendradarbio žmonos ir vaiko žūtį, tačiau priima lemtingą sprendimą nuslėpti šią skaudžią žinią.
Šio filmo operatoriui Pavelui Kostomarovui buvo skirtas „Sidabrinis lokys“, tačiau jam neatvykus į Berlyną, apdovanojimą iš W.Herzogo rankų priėmė filmo režisierius.
Šios kino juostos pagrindinius veikėjus suvaidinę Rusijos aktoriai Sergejus Puskepalis ir Grigorijus Dobryginas taip pat pelnė „Sidabrinį lokį“ geriausio aktoriaus kategorijoje.
S.Puskepalis, kuris taip pat yra Jaroslavlyje veikiančio Volkovo dramos teatro režisierius, gimė 1966 metų balandžio 15 dieną Kurske. Jo tėvas – lietuvis, o motina – bulgarė.
Jaunas aktorius G.Dobryginas, gavęs „Sidabrinį Lokį“, jausmingai padėkojo ne tik režisieriui ir filmavimo grupei, bet ir savo tėvams bei močiutei.
„Jeigu noriu švilpti – švilpiu“ – debiutinė 35 metų rumunų režisieriaus F.Serbano juosta, pasakojanti apie paauglio beviltišką troškimą pabėgti iš laisvės atėmimo įstaigos. Šis filmas pelnė specialų žiuri apdovanojimą antrajam geriausiam filmui, taip pat Alfredo Bauerio apdovanojimą už kinematografijos novatoriškumą.
Šiame filme vaidina daugiausiai aktoriai mėgėjai, tokie kaip vienos Bukarešto vidurinės mokyklos moksleivis George'as Pistereanu, sukūręs ujamo nepilnamečio nusikaltėlio vaidmenį. Šis aktorystės patirties neturintis jaunuolis prieš filmavimą mokėsi intensyviuose dramos kursuose.
Japonė aktorė Shinobu Terajima buvo pripažinta geriausia aktore už vaidmenį filme „Vikšras“. Šioje kino juostoje ji suvaidino medaliais apdovanoto kario žmoną, kurios vyras grįžo iš Kinijos ir Japonijos karo nebylys, netekęs rankų ir kojų.
„Vikšro“ režisierius Koji Wakamatsu savo naujuoju darbu siekia nuplėšti karą gaubiantį apgaulingą romantikos šydą, dažnai slepiantį niūrią mūšių tikrovę, taip pat atskleisti nesąžiningus lūkesčius, kurie būdavo užkraunami Japonijos moterims karo ir taikos metais.
Kinijos scenaristas Wang Quananas pelnė apdovanojimą už scenarijų filmui „Atskirai kartu“, kuriame taip pat sutelkiamas dėmesys į ginkluotų konfliktų padarinius. Šiame filme vaizduojama pagyvenusių žmonių pora, kurią dešimtmečiams buvo išskyręs chaosas, kilęs po Kinijos pilietinio karo.
Pernai „Auksinį lokį“ pelnęs Peru režisierės Claudios Llosos filmas „Sielvarto pienas“ buvo nominuotas „Oskarui“ geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.
60–ji Berlynalė baigsis sekmadienį.
