2018 02 16

68-asis Berlyno kino festivalis: metai prieš revoliuciją?

Galbūt antraštė per skambi, o lūkesčiai per dideli, tačiau būtent tokiomis nuotaikomis artimiausias dešimt dienų gyvens kino industrijos atstovai, atvykę į 68-ąjį tarptautinį Berlyno kino festivalį. Festivalį, kuris konkurencinėje kovoje, akivaizdu, nusileidžia Kanams, ir vis dažniau yra linksniuojamas pokalbiuose apie neišvengiamai laukiančius pokyčius.
68-ojo Berlyno kino festivalio atidarymas
68-ojo Berlyno kino festivalio atidarymas / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Tiesa, ambicijos keistis plačiąją visuomenę pasiekė ne iš festivalio organizatorių, o iš Vokietijos kino bendruomenės – 79 šalies režisieriai pasirašė peticiją, kviečiančią reformuoti festivalį, kuris, vadovaujant festivalio direktoriui Dieteriui Kosslickui, anot pasirašiusiųjų, parodė „apverktinus rezultatus“.

Į pastaruosius 17 metų Berlynalei vadovavusį D.Kosslicką kritikos strėlės sminga dėl silpnos ir eklektiškos konkursinės programos bei politinio angažuotumo – Berlynalės vizitinės kortelės, neretai į antrą planą nustumdavusios filmų meninę vertę.

„Berlynalė yra vienas iš trijų svarbiausių kino festivalių pasaulyje. Naujo direktoriaus paskyrimas suteikia šansą atnaujinti ir modernizuoti programą. Mes siūlome organizuoti tarptautinį atrankos komitetą, kurį sudarytų lygus skaičius moterų ir vyrų, ir kuris apmąstytų esminę festivalio kryptį“, – teigiama peticijoje, kurią pasirašė ir Berlynalės laureatai Fatih Akinas bei Christianas Petzoldas.

Žinoma, viskas nėra taip blogai, kaip galėtų pasirodyti skaitant vokiečių kino industrijos atstovų pareiškimus. Berlynalė visad galėjo pasigirti stipriomis paralelinėmis programomis, kuriose kino festivalių organizatoriai ir drąsesni kino platintojai kasmet rasdavo novatoriškų režisierių eksperimentų, kurių prisibijo tradiciškesnes formas mėgstantys Kanai ir vis labiau „žvaigždėjanti“ Venecija – o kas galėtų ginčytis, kad naujos kino kalbos paieškos nėra kino festivalio variklis?

Tačiau norint ne tik pamaloninti sinefilus, bet ir išties niuktelti pagrindiniams konkurentams, Berlyno konkursui permainų tikrai reikia ir jos, panašu, įvyks – dabartinio direktoriaus kontraktas baigiasi 2019 m. ir nors, tikėtina, savo pozicijų kol kas neužleidžiantis D.Kosslickas pats teiks savo kandidatūrą, sprendžiant iš kino industrijos atstovų nuotaikų, vargu, ar jam pavyks už festivalio vairo stoti dar vienai kadencijai.

Šių metų laukiamiausi

Pačioje festivalio pradžioje daugiausia dėmesio sulaukia spėlionės, kas yra realiausi pretendentai į „Auksinį lokį“, tačiau akivaizdžių lyderių šių metų programoje, stokojančioje didesnių vardų, kol kas nematyti. Bet tai toli gražu nereiškia, jog laukti nėra ko. Nors tokio masto festivalyje sunku rasti du žmones, keliaujančius tais pačiais kino maršrutais, savuosius laukiamiausių sąrašus pasirengia kone visi Berlynalės lankytojai.

Tikriausiai vienas dažniausiai tokiuose sąrašuose pasirodančių filmų yra animacinė Weso Andersono „Šunų sala” (Isle of Dogs). Tai jau antrasis režisieriaus filmas, atveriantis Berlynalę – prieš ketverius metus festivalio atidarymo filmu tapo „Viešbutis „Grand Budapest“, žiūrovus nukėlęs į belle epoque. Šįsyk W.Andersonas kvies gręžtis ne į praeitį, bet į ateitį – filmas „Šunų sala“ pasakos apie berniuką, kuris leidžiasi į kelionę, bandydamas rasti savo šunį, ištremtą merui nusprendus, kad keturkojams draugams mieste nebėra vietos.

W.Andersonas yra turbūt ryškiausia šiųmetės Berlynalės konkurso žvaigždė, todėl nenuostabu, jog vis daugiau kritikų būtent jam prognozuoja „Auksinį lokį“. Patikėti, kad politiškai angažuotą Berlyno kino festivalį gali laimėti andersoniška pasaka, net ir turinti ryškią socialinę potekstę, gal ir nelengva, tačiau tai, be jokios abejonės, galėtų tapti pirmuoju žingsniu naujos Berlynalės krypties link.

Į Berlyno konkursą sugrįžta ir daugiau režisierių. Pavyzdžiui, filipinietis Lavas Diazas, kurio 9 valandų trukmės filmas „Lopšinė liūdnai paslapčiai“ dėl „Auksinio lokio“ varžėsi 2016-aisiais. Šįkart L.Diazo filmas trumpesnis – netruks net keturių valandų (beveik juokinga trukmė žinant kokias distancijas įprastai renkasi L.Diazas), o kūrybinė grupė filmą „Velnio sezonas“ (Season of the Devil) apibūdina taip, jog nori nenori lieki suintriguotas – pasak jų, tai miuziklas, persipynęs su istorine drama.

Berlyno konkursas nenaujiena ir Małgorzatai Szumowskai, pristatysiančiai antrąją trilogijos dalį po prieš kelerius metus Berlynalėje pristatyto „Kūno“ (Body). Naujas lenkų režisierės filmas „Veidas“ (Mug) pasakos apie nelaimingo atsitikimo metu subjaurotą žmogų, kuris po veido transplantacijos išgyvena tapatybės krizę.

Nemažiau dėmesio turėtų sulaukti ir Hong Sang-Soo, dar vieno į Berlyną sugrįžtančio režisieriaus naujausias darbas „Žolė“ (Grass). Juodai baltame filme režisierius pasiūlys žiūrovui pažvelgti į vieną Seulo kavinę, moters ir vyro santykius, o galiausiai ir į patį kiną – metakalba pagarsėjęs režisierius ir šįsyk neturėtų apleisti savo praminto kelio.

Žiūrovams, o tikiu, jog ir žiuri, dažnai sužaidžia „sukurta pagal tikrus įvykius“ korta – ją šiemet meta Jode Padihla, kurio nekonkusinėje programoje rodomos „Septynios dienos Entebėje“ (7 Days in Entebbe) atkurs 1976 m. įvykusį iš Tel Avivo į Paryžių skridusio lėktuvo užgrobimą, kurį įvykdė palestiniečių teroristai, bei dėl „Auksinio lokio“ besivaržanti Eriko Poppes „Utoja, liepos 22-oji“ (U – July 22), pasakosianti apie norvego Anderso Breiviko įvykdytus išpuolius, kurių metu žuvo daugiau nei septynios dešimtys žmonių.

Festivalių programose galima atrasti ir dar vieną kategoriją filmų – tai garsių režisierių sukurti darbai, dėl kurių vienu metu ir degi nekantrumu, ir slapčia šiek tiek abejoji. Štai su kinu vis grasinantis atsisveikinti Stevenas Soderberghas sukūrė „Unsane“ – pagrindinėje programoje rodomą, tačiau dėl konkurso prizų nesivaržantį filmą, kurio aprašymas leidžia suprasti: arba jį pamilsi, arba visa širdimi nekęsi. Tik su „iPhone“ nufilmuotas darbas pasakoja apie haliucinacijų ir manijų kankinamą moterį, kuri gydosi psichiatrinėje ligoninėje. Pridėjus soderberghiškus stiliaus viražus, neverta abejoti, kad „Unsane“ gali tapti viena įspūdingiausių šio festivalio kino patirčių.

Į tą pačią lentynėlę, bent jau daliai žiūrovų, gula ir Gus Van Santas su konkursinėje programoje pristatomu „Nesijaudink, pėsčiomis jis toli nenueis“ (Don’t Worry, He Won’t Get Far On Foot). Taip, Van Santas pastaruoju metu yra dorojamas kritikų ir kepa vieną už kitą prasčiau vertinamus filmus, bet juk tai tas pats režisierius, kuris sukūrė „Dramblį“ (Elephant, 2003) ar „Gerry“ (2002) – nesėkmių virtinė turėtų kažkada baigtis, ar bent jau norisi tuo tikėti. Kodėl gi tai negalėtų nutikti su filmu, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Joaquinas Phoenixas ir Jonahas Hillas?..

Bet kol kas tai – tik spėlionės. Prireiks dar dešimties dienų, krūvos nusivylimų ir bent kelių netikėtų atradimų, kad išsiaiškintume, kas yra kas 68-oje Berlynalėje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų