Profesionali aktorė Emmanuelle Bercot yra pažįstama Lietuvos sinefilams, nes ankstesnis jos kūrinys „Aš tuoj grįšiu“ buvo atrinktas į 2013 m. Europos kino forumą „Scanorama“ ir iki šiol keliais seansais svečiuojasi komerciniame repertuare.
Pirmoji emociškai tuščios ir klišėmis perkrauktos socialinės dramos auditorija reagavo tylos protestu – be jokių aplodismentų ir simboliškais pašvilpavimais. Sunkiai auklėjamų vaikų iš asocialių šeimų teisinę sistemą Prancūzijoje analizuojanti drama „Galvą aukštyn“ yra visa galva geresnė ir aukštesnė už 2014 m. Kanų festivalio atidarymo fiasko „Monako princesė“, bet abejotina, kad toks komplimentas paguos nuviliančio filmo autorius.
„Galvą aukštyn“ yra visa galva geresnė ir aukštesnė už 2014 m. Kanų festivalio atidarymo fiasko „Monako princesė“, bet abejotina, kad toks komplimentas paguos nuviliančio filmo autorius.
Pavojingas gyvenimas be mamytės meilės
Apmaudu pripažinti, kad Kanų festivalis pratęsė tradiciją atsidaryti silpnu filmu, kuris rytoj jau bus pamirštas.
Režisierė ir scenaristė Emmanuelle Bercot įdėjo daug pastangų pažaisti Richardo Linklaterio „Vaikystės“, brolių Dardennų pamėgto socialinio realizmo ir bent keturių Xaviero Dolano filmų idėjų kopijavimu, tačiau jai nepasisekė bent minimaliai sujaudinti ir giliau paliesti pagrindinio veikėjo išgyvenimais, nuopoliais, ieškojimais, beviltišku likimu, teisinėmis problemomis.
„Galvą aukštyn“ teoriškai galbūt ir įmanoma palyginti su Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ atidarymo filmu „Mamytė“, tačiau skambūs reklaminiai anonsai suveiktų ne į naudą prancūzų režisierei, nes jai dar toli iki X.Dolano išprovokuojamų emocijų.
Nuobodžiame ir be reikalo iki 2 valandų ištęstame filme stebime 10 metų iš neprognozuojamai užsidegančio charakterio chuligano, nepataisomo maištautojo, nemandagaus keikūno, žiauraus smurtautojo, etatinio mašinų vagišiaus ir kumščiuotis labiau nei rašyti mėgstančio mušeikos gyvenimo.
Paauglio vaikystė komplikuotai keičiasi į paauglystę, bet sūnus mažiausiai rūpi per skirtingų vyrų lovas šliaužiančiai, socialines pašalpas prageriančiai bedarbei, prasirūkiusiai narkomanei ir vienišai mamai.
Viskas aišku ir nuspėjama
Vaikinui pagalbos ranką bando ištiesti rūpestingi mokytojai, priežiūros centrų vadovai, atlaidūs advokatai, draugiškas teismo paskirtas prižiūrėtojas, geranoriški darbdaviai ir sudėtingiausiais momentais jį sauganti teisėja, kuri visais įmanomais metodais atstoja mamą, nors prireikus skaudžiai baudžia už padarytas klaidas.
Dilemas sprendžiančią teisėsaugos pareigūnę įkūnijanti prancūzų kino primadona Catherine Deneuve filmo titruose įvardijama pirmuoju numeriu, nors pagrindinio aktoriaus titulas turėtų priklausyti nežinomam debiutantui Rodui Paradot, kuris realistiškai įsijautė nesuvaldomo antiherojaus vaidmenį. Jei jam nepavyks pasitaisyti ir nusiraminti iki 18-ojo gimtadienio, tai paaugliui šviečiasi garantuota ateitis psichiatrinėje institucijoje.
„Galvą aukštyn“ bėdos glūdi skystame scenarijuje ir pernelyg didaktiškoje režisūroje. E.Bercot principingai nenaudoja originalios muzikos, bet gausybę kartų girdėtomis kultinių kompozitorių melodijomis, energingais hip-hopo ir techno skambesiais tiksliai nurodo, kaip dabar jaučiasi ir apie ką galvoja jaunasis maištininkas.
Kiekvienas tolesnis jo poelgis (konfliktai su panašaus sukirpimo bendraamžiais, pirmosios meilės aistros ir slapti pasimatymai, bandymas pagrobti iš vaikų namų nuo mamos atimtą broliuką, skausmingos avarijos, nesaldi depresija kalėjimo kameroje) pakankamai lengvai nuspėjamas gerokai iš anksto, o finaliniai akcentai primena pigios serialinės melodramos intrigas.
Panašių kūrinių apie sudėtingą paauglystę ir tėvų nesugebėjimą susikalbėti su savo vaikais jau matėme daug kartų, tad nėra prasmės viską trafaretiškai pakartoti iš naujo.
Keistas pasirinkimas
Nesinori tikėti, kad Kanų festivalio meno vadovas Th.Fremaux nusprendė pradėti renginį originalumu neblizgančiu filmu „Galvą aukštyn“ vien dėl pareiškimo, kad oficialioje programoje yra vietos ir moterims.
Pasirinkimas iš tiesų stebinantis, nes panašių kūrinių apie sudėtingą paauglystę ir tėvų nesugebėjimą susikalbėti su savo vaikais jau matėme daug kartų, tad nėra prasmės viską trafaretiškai pakartoti iš naujo. Atidarymo ceremonijos blizgesys ir prestižas jau padėjo „Galvą aukštyn“ parduoti daugeliui pasaulio šalių, tačiau apgaulingu ažiotažu patikėjusių ir surizikavusių platintojų laukia neramios dienos.
Rudeniop filmas papildys Lietuvos repertuarą, tad galėsime įsitikinti, kiek žiūrovų dar geba privilioti Catherine Deneuve. Nepailstančiai prancūzų kino veteranei šaunią kompaniją pirmajame raudonojo kilimo marše palaikė „Oskaro“ premijų laureatės Julianne Moore („Vis dar Elis“), Lupita Nyong’o („12 vergovės metų“) ir Natalie Portman („Juodoji gulbė“), kuri jau kaupiasi Kanuose pristatyti intriguojantį ir didelius lūkesčius subrandinusį debiutą režisūroje. Tik keista, kad Th.Fremaux išdrįso priglausti populiarios aktorės dramą „Meilės ir tamsos sakmė“ (A Tale of Love and Darkness) tik po ne konkursinių seansų vėliava.
Devyni teisėjai, du prezidentai
Savo misiją atlikusi drama „Galvą aukštyn“ nedalyvauja konkurse, kuriame ir taip link „Auksinės palmės šakelės” stiebiasi net penki Prancūzijos filmai, o tai yra ketvirtadalis visos programos.
Dviejų prezidentų brolių Joelio ir Ethano Coenų vadovaujamoje vertinimo komisijoje šiemet susėdo solidus keturių aktorių desantas (Jake’as Gyllenhallas, Sophie Marceau, Rossy de Palma, Sienna Miller), du stiprūs režisieriai (Xavieras Dolanas, Guillermo del Toro) ir muzikantė, dainininkė Rokia Traore iš Malio. Per artimiausias dienas bus ypač įdomu paspėlioti kuriam konkursiniam filmui palankiausia būtent tokia Žiuri rinktinės sudėtis.
Per prisistatymo spaudos konferenciją elitiniai Kanų teisėjai juokavo ir atsimušinėjo klausimus ironiškais pokštais, bet iš pasisakymų aiškiai jautėsi, kad rimčiausiai yra nusiteikęs meksikietis režisierius, scenaristas, prodiuseris ir žanrinio kino meistras G.del Toro („Pano labirintas“, „Pragaro vaikis“, „Ugnies žiedas“).
Kanai įžiebė jo karjerą, nes būtent paralelinė programa „Kritikų savaitė“ prieš 22 metus atidavė pasitikėjimo kreditą niekam negirdėto jauno režisieriaus siaubo trileriui „Kronos“ (Cronos), kuriai pasisekė laimėti Grand-Prix. „Man atrodo, kad mes neesame jokie teisėjai. Atvykome čia, kad apgintume asmeniškai patikusius ir kažkuo įstrigusius filmus prieš kitų vertintojų nuomones“, – paaiškino G.del Toro, kuris gali tapti neakivaizdiniu lyderiu 68-ojo Kanų festivalio komisijoje.
Lietuvai atstovauja Šarūnas Bartas …
Gražia proga prisiminta meksikiečių režisieriaus sėkmės istorija eilinį kartą įrodo, kad Kanuose didžiulę svarbą ne tik oficiali konkursinė programa, į kurios seansus patekti šiemet prilygsta loterijos laimėjimui.
Trokštamiausius filmus pasižymėję akredituoti svečiai vis dar mėgina perprasti radikaliai pakeistą pakvietimų išdavimo sistemą (bilietai Kanuose net neparduodami, o be akreditacijos pažiūrėti filmą įmanoma tik per stebuklą).
Nepriklausomai organizuojamos, drąsesne atranka džiuginančios ir naujų kino talentų aktyviau ieškančios paralelinės programos „Kritikų savaitė“ ir „Dvi režisierių savaitės“ startuoja ketvirtadienį.
Šių metų pagrindinės vertinimo komisijos narys kanadietis X.Dolanas tikrai galėtų pasipasakoti, kaip jo debiutinis filmas „Aš nužudžiau savo motiną“ neįtiko Kanų festivalio meno vadovo Th.Fremaux skoniui ir kaip juo patikėjo programos „Dvi režisierių savaitės“ sudarytojai. 2009 metais „Aš nužudžiau savo mamą“ triumfuojančiai susižėrė pluoštą neoficialių prizų ir tik po to pateko į oficialios programos taikinius.
X.Dolano atradėjas Olivier Pere šiandien jau nebedirba Kanuose ir užima reikšmingas pareigas kino prodiusavimo lygoje, bet „Dvi režisierių savaitės“ sėkmingai sprendžia savo užduotis – deramai pagerbti pripažintus meistrus ir išryškinti būsimas jaunas žvaigždes.
Ketvirtus metus programai vadovaujantis Edoardas Waintropas išdidžiai iškėlė lietuvišką trispalvę: mūsų šalai Kanuose šiemet garbingai atstovaus maestro Šarūno Barto asmeniškiausias filmas „Ramybė mūsų sapnuose“ (Peace to Us in Our Dreams), kurio siužeto sąsajas su realiu gyvenimu galima iškoduoti skirtingais būdais.
… ir perspektyvus jaunimas
Susidomėjimą trumpametražiu kinu skatinanti ir jaunų režisierių darbus reklamuojanti iniciatyva „Trumpametražių filmų kampelis“ (Short Film Corner) laikoma Kanų kino mugės dalimi, bet į kruopščiai kontroliuojamą duomenų bazę be atrankos prasmukti neįmanoma.
Šiemet Kanai patvirtino šešis užregistruotus lietuviškus trumpametražius filmus (kiekvieno registracija kainuoja po 95 eurus). Penkių iš jų nacionalinės premjeros įvyko Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ (Giedriaus Tamoševičiaus „Džekis“, Igno Meiliūno „Miškas“, Jurgio Matulevičiaus „Tardytojas“, Audriaus Antanavičiaus „Mėgėjai“ ir San Sebastiano kino festivalio organizuojamame pasaulio kino mokyklų sąskrydyje dalyvavusios Kamilės Milašiūtės „After Rave“), o JAV studijas šį mėnesį užbaigusi režisierė Irma Pužauskaitė apsisprendė išbandyti laimę darbine diplominio debiutinio filmo „Kas nutiko tave sesei?“ (What About Your Sister?) versija.
„Trumpametražių filmų kampelio“ sąrašuose yra dar dvi lietuviškos pavardės, bet prie šių kūrinių gamybos Lietuva neprisidėjo. „Sidabrinę gervę“ už geriausią 2013 m. trumpametražį filmą „Plaukikė“ laimėjusi ir Bostone studijuojanti Gabrielė Urbonaitė prisistato su 8 min. trukmės anglakalbe naujiena „Sudie“ (Goodbye), o JAV gyvenantis ir dirbantis Amerikos kino instituto magistrantas Tomas Vengris toliau reklamuoja šių metų Berlyno kino festivalyje rodytą ir „Kino pavasaryje“ dalyvavusią „Voveraitę“ (Squirrel).
