2001 m. italas Nanni Moretti triumfavo festivalyje su drama „Sūnaus kambarys“, o 2003 m. amerikietis Gusas Van Santas laimėjo reikšmingiausią apdovanojimą su drama „Dramblys“. 2015 m. nei vienas, nei kitas pernelyg nesužavėjo, bet dirbtinai graudino, diskutavo apie mirtį ir išgirdo nepasitenkimo reakcijas.
Norisi tikėti, kad vertinimo komisijos prezidentai broliai Coenai išliks sąmoningi ir veteranams nieko neduos, o meno vadovas Thierry Fremaux pagaliau nustos kviesti išsikvėpusią senąją gvardiją. Turintiems užtenkamai garbės, prizų ir pripažinimo režisieriams Nanni Moretti ir Gusui Van Santui šiandien taikliausiai nuskambėtų klausimas – ar tikrai vertėjo rodyti naujus filmus Kanuose?
Savižudybių miškas Japonijoje
Kanų festivalis yra ne tik prestižinis ir glamūrinis, bet pavojingas. Čia per porą valandų laisvai gali sugriūti kelių metų lūkesčiai ir puoselėjama svajonė susigrąžinti investuotus pinigus. Guso Van Santo verksmingą dramą „Medžių jūra“ (The Sea of Trees) praktiškai palaidojo sausakimšas išankstinis seansas trejų spalvų akreditacijomis prioretizuotai spaudos brolijai. Finalinių titrų tylą nutraukė dviejų žmonių aplodismentai, o trumpą pozityvią emociją garsiai nubaubė nepatenkintųjų choras.
Nieko nepadarysi ir nepakeisi – „Medžių jūra“ yra kol kas negatyviausiai įvertintas konkursinis filmas. Ar jis nusipelnė tokios radikalios reakcijos? Tikrai ne! Tačiau plačiai išpūstas burbulas ir negailestingos antraštės skaitomiausiuose leidiniuose jau sugniuždė gerais ketinimais grįsto kūrinio tikimybę pakovoti dėl apdovanojimų.
Gusas Van Santas vykdo tikslą įtikinti, kad savižudybė niekuomet neišspręs netekties, gailesčio, raudos ir kaltės jausmo.
Nepaisant scenaristo klaidų, neteisingų režisieriaus sprendimų, ašaringo sentimentalumo ir pernelyg nusaldintos muzikos, gamtovaizdžiais kerinti „Medžių jūra“ vis dėlto yra reikalinga ir svarbi drama. Būtų aktualu ir naudinga ją parodyti pagal savižudybių skaičių pirmaujančioje Lietuvoje, nes Gusas Van Santas vykdo tikslą įtikinti, kad savižudybė niekuomet neišspręs netekties, gailesčio, raudos ir kaltės jausmo.
Pirmosios 15 minučių nuteikia stipriai dramai, kai nusivylęs Matthew McConaughey universiteto profesorius nusiperka bilietą į Tokijų be atgalinės datos, greituoju traukiniu nuskrieja arčiau Fudzijamos kalno ir taksi atvažiuoja prie Aokigaharos miško nacionalinio parko. Jis atvyko čia nusižudyti, nes žmonai pasižadėjo numirti nuostabiausioje vietoje.
„Google“ paieškos sistemoje suvesti raktiniai žodžiai „The perfect place to die“ vyrui pasufleravo keliauti į ramiai ošiantį gražų ir didingą mišką Fudizijamos kalno papėdėje. Tuomet nutinka bėda – Gusas Van Santas įjungia prisiminimų „flešbeką“ ir išsiduoda ketinąs smulkiai paaiškinti, kodėl Matthew McConaughey herojus pasiryžo savižudybei.
Nuolatiniai sugrįžimai į nelaimingą gyvenimą, byrančią šeimą, žmonos alkoholizmą ir kritinę ligą sugriauna filmo balansą. Viskas būtų suprantama be papildomų paaiškinimų, juolab negrįžti namo nusiteikęs profesorius ilgu monologu papasakoja miške sutiktam ir dėl klaidos iš darbo atleistam japonų verslininkui, kodėl nemato prasmės gyventi ir išpažįsta savo nuodėmes. Be šių nebūtinų epizodų filmas sutrumpėtų pusvalandžiu, bet kaip gi iškirpsi epizodus su aktore Naomi Watts, kuri vaidmeniui pasiaukojo nusiskusdama plikai galvą.
Gusas Van Santas nepalieka nė kruopelytės žiūrovo vaizduotei ir pateikia tiksliai sukramtytas išvadas, o jos tikriausiai ir sukėlė milžinišką pasipiktinimą.
Gusas Van Santas nepalieka nė kruopelytės žiūrovo vaizduotei ir pateikia tiksliai sukramtytas išvadas, o jos tikriausiai ir sukėlė milžinišką pasipiktinimą. Prieš mėnesį įžanginėje festivalio Kanų spaudos konferencijoje meno vadovas Thierry Fremaux mįslingai pabrėžė, kad „Medžių miškas“ yra labiau komercinis filmas. Peržiūra padėjo iššifruoti mintį, kad kūrinys pritaikytas masiniam žiūrovui su konkrečiais ir didaktiškais paaiškinimais.
Netekties belaukiant Romoje
Barzdotasis Nanni Moretti paleidžia graudinimo atrakcioną jau depresuojančios satyrinės dramos „Mano mama“ (My Mother) pradžioje: liūdna muzika, šalta ligoninė, pasikartojantys pokalbiai gydytojo kabinete, nieko gero nežadanti diagnozė, progresuojanti liga, prastėjanti sveikata, artėjanti mamos mirtis. Su neišvengiama netektimi stengiasi susitaikyti socialinę dramą apie bedarbystę režisuojanti moteris, o jos psichologiją iliustruoja prisiminimų epizodai, kaip buvo gražu mamai esant sveikai, haliucinacijos, kaip bus tuščia po mamos išėjimo, ir optimistinių fantazijų sapnuose, įkvepiančių nepasiduoti ir neliūdėti.
Mirties nuojautą režisierius slopina anekdotiniu humoru apie neįgalią mediciną, suvienodėjusį kiną, režisierių karalystę ir aktorių ekstravaganciją. Tam tikslui į Romą atvyksta amerikietis legionierius Johnas Turturro, kurį košmariniuose sapnuose trokšta nušauti Kevinas Spacey, neva kvietė filmuotis ir žadėjo dar du vaidmenis, o po to kažkodėl atleido Maestro Stanley Kubrickas. Aktorius persistengia vaidinti nemandagų ir susireikšminusį garbėtrošką, bet jo pokštai nejuokingi, nuvalkioti, nutiražuoti nuo Woody Alleno ironijos stiliaus.
Kaip tik itališkos premjeros išvakarėse neurotiškas amerikietis parodė nusikaltimo ir bausmės dramediją „Neracionalus žmogus“ (Irrational Man), kurią Kanų auditorija iškart nurašė į nesėkmių ir nesąmonių aruodus. Kam dabar gaišti laiką, jei jau matėme tokį patį ir žymiai geresnį trilerį „Lemiamas taškas“ (Match Point). Suprantama, kad Kanams reikėjo Woody Alleno pabambėjimų per spaudos konferenciją, citatų apie filmų gamybos sunkumus ir naujų nuotraukų ant raudono kilimo, o režisierius pats neva pasiprašė neprogramuoti „Neracionalaus žmogaus“ konkurse.
Pavojingiausia, kad Johnas Turturro yra vienas mėgstamiausių brolių Coenų aktorių. Būtų neteisinga ir negražu, jei Joeliui ir Ethanui kiltų mintis atsidėkoti senam bičiuliui už komišką klounadą Kanų festivalio prizu.
Šeimyninėje dramoje „Mano mama” sutinkame bent du „vudžius alenus“. Autobiografiniais akcentais nuspalvinęs filmą Nanni Moretti vaidina itališką Woody Alleno prototipą, daug kalba ir bamba, neurotiškai šmaikštauja, kritiškai politikuoja ir blankiai kartoja savo ankstesnius filmus. Johnas Turturro vaidina jaunesnę amerikietiško Woody Alleno versiją ir išlieja psichologinių neurozių kibirą ant rimtų problemų kamuojamos jautrios režisierės pečių. Pavojingiausia, kad Johnas Turturro yra vienas mėgstamiausių brolių Coenų aktorių. Būtų neteisinga ir negražu, jei Joeliui ir Ethanui kiltų mintis atsidėkoti senam bičiuliui už komišką klounadą Kanų festivalio prizu. Drauge jie sukūrė 4 filmus, o „Bartonas Finkas“ nuskynė ne tik „Auksinę palmės šakelę”, bet pelnė geriausio aktoriaus titulą Johnui Turturro.
Sąmokslo teorijų čia nereikia plėtoti, nes „Mano mama“ yra nuobodus, pavargęs, pasenęs, neišbaigtas, nuviliantis, nereikalingas ir beviltiškas filmas, kuris net televizoriuje neprisijaukintų dėmesio. Todėl ir norisi suprasti, kam Kanų festivalio konkursas primygtinai tręšiamas itališku mėšliuku? Nanni Moretti čia ne vieta.
Suši ir kimono Rygoje
Festivalio spaudoje garbingai nuskambėjo Lietuvoje dažnai kuriančio latvių režisieriaus Mario Martinsono pavardė. Rugpjūtį jis pradės ambicingiausią filmavimą savo karjeroje. 2016 m. pavasariui planuojama kulinarinė jausmų drama „Magiškas kimono“ (Magic Kimono) taps pirmuoju filmu, kurį bendromis pajėgomis prodiusuos Latvija, Estija ir Japonija.
Jau trečią kartą Mario Martinsono kvietimą priėmusi kultinė japonų aktorė Kaori Momoi („Geišos prisiminimai“, „Amaja“) atvedė dar vieną ryškią Azijos kino žvaigždę – aktorius Issey Ogata ką tik užbaigė vaidmenį amerikiečių režisieriaus Martino Scorsese dramoje „Tyla“ (Silence) ir vasaros pabaigoje atvyks į Rygą.
Latvijos sostinėje vieniša japonė mėgins atidaryti suši restoraną, tačiau netikėtas jos sutuoktinio pasirodymas privers perrašyti sugalvotus receptus. Pagrindinė prodiuserė Linda Krukle užsitikrino 240,9 tūkst. eurų paramą iš Rygos kino fondo, o dar 234 tūkst. JAV dolerių pridėjo Japonijos kultūros ministerija. „Magiškas kimono“ taip pat bus filmuojamas Japonijos mieste Kobėje ir pasileis į gamybą su 1,3 mln. eurų biudžetu.
