Koziris būsimiems „Oskarams”
Kaip ir nelaimingiausias festivalio režisierius Gusas Van Santas, Portlende gyvenantis Toddas Haynesas atsivežė fenomenaliai suvaidintą, genialiai surežisuotą, autentiškai atrodančią, jausmingai skambančią ir širdis daužiančią jausmų dramą „Kerol” (Carol) pagal populiarios rašytojos Patricia’os Highsmith romaną „Druskos kaina” (The Price of Salt).
Visais atžvilgiais tobulas filmas apie nelaimingai susituokusios gražios moters nenumaldomą aistrą prieš pat šv. Kalėdas parduotuvėje sutiktai ir dvigubai jaunesniai dovanų konsultantei nepaliko abejingų Kanuose, o Kruazetėje pasklido lozungai: „Geriausias festivalio filmas!”, „Užtikrinta paraiška „Oskaro” nominacijoms!”, „Moteriškas kuprotas kalnas!”, „Užkrečiantis jausmingumas”.
Kruazetėje pasklido lozungai: „Geriausias festivalio filmas!”, „Užtikrinta paraiška „Oskaro” nominacijoms!”, „Moteriškas kuprotas kalnas!”, „Užkrečiantis jausmingumas”.
Dar neseniai Kanai bijojo rodyti radikalius filmus ir sensacingai išbraukė režisieriaus Ango Lee „Kuprotą kalną”, kuris po 3 mėnesių Venecijoje laimėjo „Auksinį liūtą”.
Tai, kam tada išdrįso šviesios atminties Heathas Ledgeris ir šiemet konkurso filmus vertinantis Jake’as Gyllenhaalas, jausmingai pratęsia dviejų „Oskarų” savininkė Cate Blanchett ir sparčiai bėganti karjeros laiptais talentingoji Rooney Mara.
Homoseksualios orientacijos meilę vaizduojantys filmai dažniausiai nuvertinami žiūrovų (taip nutiko „Kuprotam kalnui” ir „Adelės gyvenimui”), tačiau stulbinančiai nufilmuota, senovės Ameriką idealiai atvaizdavusi, stilingai aprengta ir etatinio brolių Coenų kompozitoriaus Carterio Burwello melancholiškomis melodijomis užgarsinta drama patraukia grožiu, aistra, subtiliu erotiškumu ir nuoširdumu. Trumpas šventinio laikotarpio meilės romanas įsisiūbuoja nuo atsitiktinai arba sąmoningai ant prekystalio paliktų prabangių pirštinių.
Uždraustos meilės žvilgsniai
Užvakar aptartas gudrus prodiuseris Harvey Weinsteinas nerizikavo atiduoti meno vadovui Thierry Fremaux patikusią sporto dramą „Kairiarankis” (Southpaw) ir saugiau pasiūlė pakviesti aktorių Jake’ą Gyllenhaalą į vertinimo komisiją, kad nesužlugdytų neišbandyto filmo su nenuspėjama ir įnoringa Kanų publika.
Meilės dramos „Kerol” vertybėmis jis jautėsi absoliučiai užtikrintas ir nuojauta pasiteisino: net jeigu Toddas Haynesas nelaimės „Auksinės palmės šakelės”, nuostabios aktorės Cate Blanchett ir Rooney Mara bus minimos tarp favoričių pasidalinti Kanų apdovanojimą, o metų pabaigoje užtikrintai sieks pergalių įvairiausiose nominacijose.
Nuostabios aktorės Cate Blanchett ir Rooney Mara bus minimos tarp favoričių pasidalinti Kanų apdovanojimą, o metų pabaigoje užtikrintai sieks pergalių įvairiausiose nominacijose.
Antrą kartą su režisieriumi dirbanti australė Cate Blanchett (biografinėje muzikinėje dramoje „Manęs čia nėra” ji vaidino Bobą Dylaną ir gavo „Oskaro” nominaciją) apnuogino sielą ir kūną drąsiausiam vaidmeniui.
Svariausiu filmo atradimu atsiskleidžia neatpažįstamai pasikeitusi „Mergina su drakono tatuiruote” Rooney Mara. Ji įtikinamai įkūnyja kuklią, platoniškai su vaikinu draugaujančią, santykiams atvirą, akimirksniu įsimylinčią merginą, kuris svajoja tapti profesionale fotografe. Jausmingiausiuose momentuose aktorėms net neprireikia žodžių, nes jų žvilgsniai pasako žymiai daugiau.
Po „Adelės gyvenimo” triumfo prabėgo tik dveji metai ir mažiau tikėtina, kad Kanai vėl geistų pagrindinį prizą nuskinti dramai apie tyrą ir bebaimę lesbiečių meilę, bet „Kerol” jau dabar laimėjo pakankamai simpatijų, kurios paskatins žiūrovų smalsumą aplankyti filmą kino teatruose.
1952-1953 metais netolerantiškoje Amerikoje homoseksualius santykius tekdavo atidžiai slėpti už durų. Skyrybų trokštantis Kerol sutuoktinis verslininkas ketina perimti dukrelės globą, žino apie žmonos polinkį mylėtis su moterimis ir viską teisingai iššifruoja, kai ji išvažiuoja kita kryptimi per šventines atostogas.
Kerštingam vyrui tereikia vaizdinių ir garsinių įkalčių, kad teismas patikėtų įrodymais apie iškrypimą ir atimtų motinystės teises. Rūpestingoji Kerol supranta užvaldžiusios aistros pavojus, bet pasitenkinimo troškimas nugali baimę.
Tikra ar išgalvota?
Žavingoji režisierė Maiween išgarsėjo po Kanų festivalyje apdovanotos aštrios dramos „Policija”. Filme įsimintinai pasireiškusiai aktorei Emmanuelle Bercot ji pasiūlė pagrindinį vaidmenį dramoje „Mano karalius” (Mon roi), kurią svajojo sukurti bent 10 pastarųjų metų ir laukė tinkamo momento.
Žmonės kalba, kad neįtikėtinai jautrus, pulsuojantis ir skausmingas filmas yra pagrįstas autobiografiniais išgyvenimais, tačiau Maiween atsakinėja į nepatogų klausimą užuominomis. „Savo filmuose svarbiausius akcentus sudedu į emocijas. Filmuodama visiškai atsiduodu kūrybai. Niekam neturėtų rūpėti, kurie įvykiai yra autobiografiniai, o kurie išgalvoti”, – teigia ji.
Geidžiant tiksliau iškoduoto „Mano karalių”, vertėtų žinoti, kad skirtingiausios meilės skonį Maiween patyrė jau paauglystėje. Dar būdama nepilnametė ji pradėjo draugauti su populiariu režisieriumi Lucu Bessonu, sulaukusi vos 16-os metų skandalingai ištekėjo, pagimdė dukterį, atliko epizodinius vaidmenis jo filmuose („Žudikas Leonas”, „Penktasis elementas”), bet tuoj po to žymiai vyresnis įtakingasis sutuoktinis susižavėjo Milla Jovovich, tad likimas privertė skausmingai išsiskirti.
Dar vėliau Maiween susilaukė sūnaus su kitu vyru. Karštais aplodismentais pasveikinto, bet ne visiems patikusio filmo įsimylėjėliai yra vyresni ir tarp jų nėra ryškaus amžiaus skirtumo, tačiau nenutylėtos intymos detalės gali būti pasiskolintos iš tikro gyvenimo.
Skausmingos meilės kančia
Emmanuelle Bercot ir Vincento Casselio suvaidinta meilė čia banguoja lyg elektromagnetinėje kardiogramoje.
Emmanuelle Bercot ir Vincento Casselio suvaidinta meilė čia banguoja lyg elektromagnetinėje kardiogramoje: romantiškus, beprotiškus ir humoristinius pasimatymus netrukus pakeičia išdavystės, neištikimybės, nuotaikų kaitos, atsinaujinusios aistros, akrobatinis seksas, vaistų koreguojamos dilemos, sūnaus gimimas, nervingi protestai, jausmingi susitaikymai, nesėkmingi ketinimai prisijaukinti mylimąjį, gyvenimas atskiruos butuose, laimingos skyrybos, neblėstantis prisirišimas, pasikartojantis pyktis, psichologinis smurtas, dvikova dėl sūnaus, sąmoningas susižalojimas.
Vieną nelaimingą santuoką pamiršusi advokatė lemtingai susižavi žodžio kišenėje neieškančiu turtingu restauratoriumi, kuris juokais prisistato „šmikių karaliumi”. Po vedybų be žiedų vyras atsiskleidžia nepataisomu ir patologiniu donžuanu. Jis nemoka įsipareigotų alimentų vienai buvusiai žmonai, tėviškai rūpinasi jaunesne buvusia antraja žmona, kurią skyrybos ir pavydas skatina nuolat pjaustytis venas.
Skaudi realybė išveda iš pusiausvyros atsidavusiai mylinčią, mokančią išgirsti ir vis mėginančią atleisti moterį, kuri pasirenka kentėti per fizinį skausmą. Slidinėdama kalnuose ji sąmoningai susižeidžia ir nutraukia kryžminius kelio raiščius.
Traumuoto kelio skausmas, anot Maiwenn atrasto psichologinio išaiškinimo, simbolizuoja nesugebėjimą susitaikyti su jausmais ir nenorą priimti dabartinės realybės. „Mano karaliaus” siužeto struktūra paremta prisiminimų „flašbekais”, kurie rekonstruoja sanatorijoje besigydančios susiluošinusios moters prisiminimus apie 10 metų duobėtus santykius su vyru, kurį ji vis dar prisimena idealiu meilužiu.
Dievo meilė (ne)begalinė
Netikėtai daug meilės prismaigstyta kol kas pačioje juokingiausioje Kanų festivalio komedijoje „Pats naujausias testamentas” (The Brand New Testament), išprovokavusią ilgiausią plojimų audrą ir atsinaujinusias dar garsesnes ovacijas, kai ant scenos išėjo išradingasis belgų veteranas Jaco von Dormaelis.
„Pirmiausiai Dievas sukūrė Briuselį”, – atskleidžia paslaptį viską žinanti mergaitė. Ji yra Dievo dukra, nekenčianti savo bjauraus, pikto, chamiško, diržu smurtaujančio tėvo, kuris dėlioja žmonių likimus traukdamas dūmą ir užgerdamas degtinės prie visagalio kompiuterio.
„Pirmiausiai Dievas sukūrė Briuselį”, – atskleidžia paslaptį viską žinanti mergaitė.
Smagioje antireliginėje komedijoje arogantiškas Dievas rašo taisykles („visos kitos eilės turi judėti greičiau už tą, kurioje atsistojote”, „jei susipažinsite su žavinga ir nuostabia mergina, tai labiausiai tikėtina, kad nebegalėsite su ja gyventi”), namuose leidžia žiūrėti tik sporto kanalus, turi pasidaręs slaptą išėjimą į mirtingųjų pasaulį per skalbimo mašiną ir patologiškai nemyli žmonos, kuri dievina beisbolą.
Neapsikentusi tėvo dominavimo 10-metė dukrelė pasikalba su magiškai atgyjančia Jėzaus Kristaus arba JC statulėle ir nutaria smogti į skausmingiausią vietą – SMS žinutėmis visai žmonijai išsiuntinėja informaciją, kiek laiko jiems liko gyventi, ir pabėga iš namų susirasti papildomus šešis apaštalus, kad jų skaičius nuo 12 (tėvo mėgstamiausios sporto šakos ledo ritulio skaičius) iki 18 (mamos mylimiausio beisbolo žaidėjų skaičius).
Iš naujo perrašomas „Pats naujausias testamentas” juokina šmaikščiais dialogais, intriguojančiomis išvadomis (Jesus Christ = JC = Jean-Claude Van Damme), ironizuojančiomis muzikinėmis kompozicijomis ir amoraliomis situacijomis.
Vienoje iš jų santuoka nusivylusi namų šeimininkė Catherine Deneuve („Kerol” Cate Blanchett kenčia panašiomis byrančios santuokos sąlygomis) ieško seniai pamirštos aistros su paaugliu marokiečiu už 200 eurų ir galiausiai įsimyli milžinišką orangutangą iš cirko. Jų pasiutusi ir didelė meilė nebeturi ribų, kad net dangus nusispalvina ornamentais, o finaliniai titrai išsiuvinėjami ant baltos drobės.
