Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2015 05 19

68-asis Kanų festivalis. 6-oji diena: tuščios norvegų bombos ir didingieji Tailando karaliai

Kanų festivalis peršoko į antrąją pusę, o oficiali konkursinė programa vis dar ieško pergalės verto favorito. Rizikingais anonsuoti Kanų meno vadovo sprendimai kol kas nepasiteisina ir kelia daug abejonių.
Charlotte Le Bon ir Melanie Laurent
Charlotte Le Bon ir Melanie Laurent / AFP/„Scanpix“ nuotr.

Aštriai kritikuojama naujoji pakvietimų išdavimo sistema, nes festivalio senbuviams nesiseka patekti į oficialius seansus. Spaudoje pasirodė pirkėjus ir platintojus raminantis užsakomasis straipsnis, kad negatyvi reakcija Kanuose nepadarys kinui skriaudos ir neatspindi viso pasaulio žiūrovų skonio, tačiau savižudybės drama „Medžių jūra” patyrė visišką nokdauną, kai filmą pasmerkė įtakingo leidinio „Screendaily” kino kritikai. Jie skyrė Guso Van Santo filmui tik 0,6 balo vertinimą, o tai yra žemiausias pažymys per pastaruosius 12 metų.

3 balų barjerą peršoko tik vienintelis filmas – lesbiečių meilės drama „Kerol”

Įdomu ir tai, kad 3 balų barjerą peršoko tik vienintelis filmas – lesbiečių meilės drama „Kerol” (3,5 balo). Toks rezultatas skatina išvadą, kad pirmoji Kanų festivalio savaitė išėjo vidutiniška. Klausimo apie „Medžių jūros” negatyvą neišvengė ir nesišypsojęs aktorius Matthew McConaughey. „Kiekvienas žmogus turi teisę nušvilpti filmą lygiai taip pat, kaip ir jam paploti”, – diplomatiškai atsakė „Oskaro” premijos laureatas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Clovis Cornillac su žmona
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Clovis Cornillac su žmona

Dar viena nesusprogdinta bomba

Nekantriai laukta talentingojo norvegų režisieriaus Joachimo Triero (už „Kino pavasaryje” rodytą ir Lietuvos komerciniam repertuarui nupirktą debiutą „Repriza” jis pateko į leidinio „Variety” perspektyviausių talentų dešimtuką) šalta, vizualiai stilingai, skandinavišku humoru prisodrinta ir angliškai kalbanti drama „Garsiau už bombas” („Louder Than Bombs“) įšoko į Kanų mėsmalę pačiu nedėkingiausiu laiku ir netinkamoje vietoje. Norvegijai gal ir džiugu didžiuotis, kad šalies vėliava pagaliau plevėsuoja oficialiame konkurse po 36 metų, tačiau nenurimęs „Medžių jūros” ošimo šleifas pakenkė jauno ir įdomaus autoriaus filmui, kuris eilinį kartą tyrinėja žmonių elgesį, prisiminimus ir psichologinę būseną po skaudžios netekties.

Vien tik Kanuose artimų šeimos narių mirties įtaką tolesniam gyvenimo etapui analizavo bent trys konkursiniai filmai („Mūsų mažoji sesutė”, „Medžių jūra”, „Mano mama”), tad nieko išskirtinio susitaikymo ir gedėjimo temomis nesugebanti pasiūlyti drama „Garsiau už bombas” tiesiog įkrito į bendrą pilkumos kontekstą ir atsižymėjo tik matytų idėjų pakartojimu.

Pavėlavusio Joachimo Triero nenaudai vos nuo 2013 m. rudens Norvegija į festivalių labirintus išlydėjo dramą „Tūkstantis kartų labanakt” apie gyvybe dėl iliustracijų rizikuojančią vieną geriausių pasaulyje karo fotografių (įsimintinas Juliette Binoche vaidmuo). Jaunieji norvegų scenaristai Joachimas Trieras ir Eskilas Vogtas (tai trečias bendras judviejų filmas, įskaitant „Scanoramoje” rodytą dramą „Oslas, rugpjūčio 31-oji“) pačia geriausia pasaulyje fotografe įdarbino kitą įžymią prancūzę Isabelle Huppert, bet pajudėjo tuo pačiu išvaikščiotu maršrutu. Skirtumas tik tas, kad bebaimė menininkė, dviejų sūnų mama ir sutuoktinio meilės pritrūkusi žmona žuvo autoavarijoje, nors neatmetama versija, kad paveikta depresijos ir sunkių apsisprendimų moteris tiesiog nusižudė.

Geri ketinimai, nuviliančios išvados

Toliau skamba dešimtis kartų nugrota melodija, išaiškėja „netikėta” žinia apie fotografės neištikimybę su šeimos draugu, vyriausias sūnus nebenori bendrauti su ką tik dukrelę pagimdžiusia žmona, jo paauglys brolis maištauja, patyliukais gvildena rašytojo talentą ir ieško palaimos kompiuteriniuose žaidimuose, o su vaikais nesusikalbantis našlys tėvas bando pakeisti mamą ir užmezga meilės romaną su jaunesne mokytoja, kuri būtinai dėsto sūnui. Lėto ritmo drama visiškai subanalėja, nes režisierius kažkodėl užsimano išnaudoti žinomiausias panašių filmų klišes, prikaišioja daug matytų klipų iš „Youtube” ir įspūdingų karo nuotraukų iš interneto, bet nesugeba išnaudoti prodiuserių surinkto labai gerų aktorių kolektyvo.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Samuel Le Bihan
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Samuel Le Bihan

Filmas netgi prašosi trumpinamas bent 20 minučių, nes atsibosta tris kartus klausytis Jesse Eissenbergo („Socialinis tinklas”) neatsakingo jauno tėvo nerišlių pasiaiškinimų, kodėl jis negrįžta namo pas dukters mamą, nebūtina keturis kartus išgirsti, kad prislėgtas tėvas Gabrielis Byrne („Paprasti įtariamieji“) negali susikalbėti su maištaujančiu jauniausiu sūnumi. Kai nuspėjamam neištikimybės aktui su buvusia drauge apsisprendęs jaunas vyras užsuka į degalinę pasipildyti degalų ir pylimo procedūra užtrunka, neišvengiamai perskrodžia mintis: Joachimai, būk geras, tik neparodyk kadro, kaip benzinas pilasi iš sklidino bako, nes lygiai tą patį prieš 2 dienas padarė Matthew McConaughey „Medžių jūroje”.

Gaila, bet viename laukiamiausių Kanų filme pamatėme užsižaidimą sulėtintais kadrais, nuobodžią rutiną, permaišyta istorijos chronologiją, nereikalingą tų pačių situacijų pakartojimą iš naujų perspektyvų, labai nelogiškų momentų ir daug pradėtų, bet neišvystytų idėjų, kurios tiesiog nesuveikė.

Kiek ištveria ir pakelia bedarbis?

Laukiant eilėje į „Dviejų režisierių savaičių” nenuspėjamą, stebinantį ir jaudinantį paieškų filmą „Kaubojai” („Les Cowboys“) pastebėjau du brolius Dardenne’us. Lucas ir Jeanas-Pierre’as prasmuko į salę „Theatre Croisette” lyg ponai ir karaliai. Be eilės. Dviejų „Auksinės palmės šakelių” laureatus privertė prisiminti ankstyvo ryto seansas konkursinėje programoje. Nesuprantama kodėl, bet Thierry Fremaux nusprendė pakviesti į konkursą blankią socialinę dramą „Žmogaus kantrybės ribos” („The Measure of a Man“), nes tai brolių Dardenne’ų pastarojo filmo „Dvi dienos, viena naktis” prastesnis atspindys kitoje šalyje. Apie ilgos bedarbystės iššūkius, dugną pasiekusio, nebeturinčio kito pasirinkimo, bent minimalaus atlyginimo siekiančio žmogaus pasiryžimą gelbėti savo kailį pagal „verslo įstatymus”.

Argi vien dėl aktoriaus profesionalumo galime pateisinti neaktualų televizinį filmą?

Metus negavęs darbo ir iš pašalpų šeimą išlaikęs vyras gauna apsauginio pareigas dideliame prekybos centre, bet čia jam sufomuluojama nesąžininga ir moralę egzaminuojanti užduotis – šnipinėti kolegas, pranešti draugų nusižengimus, fiksuoti vėluojančius į pamainą, kad darbdaviai turėtų priežastį prasikaltusius atleisti. Prancūzų kino veteranas Vincentas Lindonas vaidina įtaigiai ir nepriekaištingai, bet argi vien dėl aktoriaus profesionalumo galime pateisinti neaktualų televizinį filmą?

Karališkas kino transas

Mįslingesnė mistika gaubia Tailando mistinės dramos „Prabangos kapinės” („Cemetaries of Splendour“) nužeminimą iki antros pagal svarbą konkursinės programos „Ypatingas žvilgsnis”. Kodėl konkursinė programa kankina net penkiais prancūziškais filmais, bet nepriima pripažinto Azijos meistro? 2010 m. Apichtapongas Weeresethakulas nuskynė „Auksinę palmės šakelę”, ir panašu, kad Joe pravarde prisistatantis unikalus menininkas aną kartą laimėjo ne pagal Kanų scenaristų planą. „Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus” tapo mažiausiai bilietų Prancūzijos kino teatruose pardavusiu Kanų nugalėtoju ir tai daug ką pasakantis faktas. Thierry Fremaux negalėjo atsisakyti Apichtapongo, nes sinefilai būtų užkūrę meno vadovui nepasitenkinimo pirtelę, bet aiškiai išsigando, kad stiprusis tailandietis gali netyčia laimėti dar sykį. 

„Žmogus yra geriausias tuomet, kai laikosi disciplinos”, – užrašyta ant popieriaus, susimaišiusio su rudens lapais. Lėto kino ir ilgų statiškų kadrų puoselėtojas, užsispyręs svajotojas, išradingas sapnų tyrinėtojas, praeitų gyvenimų fiksuotojas ir džiunglių garsų ekspertas Apichtapongas Weeresethakulas sukūrė filmą, kuriame su teisingu nusiteikimu patenki į melancholiškos neoninių spalvų hipnozės transą. Garso kolonėlėse nuolat gaudžiantis, čiurlenantis, burzgiantis, krabždantis, čirškantis pasaulis įtraukia ir nepaleidžia, bet, žinoma, reikalauja dėmesingumo, ypatingo nusiteikimo, įsiklausymo ir kantrybės.

Reinkarnacijos magija, pasiaukojantis vienišumas, elitinių kapinių statybos šalia ligoninės, sustingusius kūnus masažuojanti šluba savanorė slaugytoja, minčių joga, muzikinės gydymo procedūros, masinės mankštos ritualai. Bejėgiškai gulintys ir lyg kompiuteriniame žaidime gyvybę praradę herojai išsijungiantys vyrai, nes jų energijos ir jėgų staiga prireikia vis dar kariaujančių buvusių šalies karalių dvasioms. Tylus, optimistinis, paslaptingas, turtingas, švelniai prajuokinantis, nuspalvinantis tamsą ir hipnotizuojantis filmas privalėjo būti konkursinėje programoje be jokių išskaičiavimų ir išlygų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?