Kadangi planetos pokyčiai ne visuomet matomi plika akimi ir tikrai neapsiribojantys vieno žmogaus regos lauku, kartais parankiau kalbėti apie klimato kaitos psichologiją. Kaip mums, eiliniams žmonėms, sekasi susigyventi su žinia, kad žmonija naikina savo pačios namus? Kaip gyventi žinant, jog kaip individas esi bejėgis ką nors pakeisti? Ar galime turėti vilties ateičiai, kai jau dabartis pažymėta didžiausiomis istorijos sausromis bei gaisrais?
Šis septynetas kalba apie klimato kaitos psichologiją. Ne visuomet nuorodos į klimatą tiesioginės. Tačiau visi pasakojimai esmiškai susiję su egzistenciniu nerimu dėl mūsų planetos.
Nors tarp kandidatų patektų ir tokios juostos kaip „Nežiūrėk aukštyn“ arba „motina!“, jų tope nerasite dėl paprasčiausios priežasties – rašau subjektyvų sąrašą ir nuo sau nepatikusių juostų susilaikysiu.
1.
„Pirmoji reformatų bažnyčia“
Paulo Schraderio drama pasakoja apie savo tikėjimą kvestionuoti pradedantį kunigą. Scenarijus stebisi – kaip tikintieji, Žemę laikantys savo kūrėjo padovanotais namais, leidžia sau ignoruoti bet kokius šių namų griūties ženklus? Kaip mes galime žadėti Dievui apie savo meilę, jei lygiai tuo pat metu ne tik neprisidedame prie planetos išsaugojimo, bet ir siuntame ant tų, kurie prisideda? Ir ar išvis galime gimdyti vaikus į pasaulį, kuris bus žiauresnis bei tamsesnis už šiandieninį?
Nuostabiausias „Pirmosios reformatų bažnyčios“ triukas yra juostos pabaiga. Ji parašyta taip, kad skirtingiems žiūrovams sukeltų skirtingą emocinį poveikį. Nuo euforijos iki nevilties. Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į tikėjimą. Kitaip tariant, ar yra vilties rytojui atsakyti tik apsibrėžiant, ką reiškia viltis.
2.
„Sniego traukinys“
Tai prasčiausiai vertinama „Parazito“ režisieriaus Bongo Joon-ho juosta. Jai nebūdingas toks pat subtilumas ar daugiasluoksniškumas, „Sniego traukinys“ – kur kas tiesmukesnis. Paskutinieji planetos žmonės glaudžiasi milžiniškame, be sustojimą aplink planetą judančiame traukinyje, už kurio gyventi tiesiog per šalta. Traukinyje – panaši nelygybė kaip ir šiandienos Žemėje. Ištisos galinių vagonų kartos nėra mačiusios, kas dedasi traukinio priekyje. Tad nusprendžia sukilti ir sužinoti, ar likęs traukinys skendi tokiame pat skurde.
„Sniego traukinys“ nesidrovi esantis grafinės novelės (buitiškai tariant, komikso) ekranizacija. Tai geriausia prasme netikroviškas, itin estetizuotas, smurtą pagražinantis pasakojimas. Ir jo žinutė taikosi ne į daugiaprasmiškumą, o į metaforos aiškumą. Sunaikinsime Žemę, o apie lygybę ir sugyvenimą draugiškai vis tiek nepasimokysime.
