„Naktinis administratorius“ / The Night Manager
Susanne Bier paprastai nekuria trilerių. S.Bier paprastai kuria labai jausmingas melodramas ir kartais labiau, kartais mažiau pavykusias meilės istorijas. Tad kai paaiškėjo, jog Johno le Carré ekranizaciją su Tomu Hiddlestonu ir Hugh Laurie režisuos ji, sprendimas atrodė mažų mažiausiai keistas. Bet, pasirodo, būtent jis atnešė vieną smagiausių praėjusių metų serialų.
Šešias serijas trunkanti istorija pasakoja apie naktimis dirbantį prabangaus viešbučio administratorių (akt. T.Hiddlestone), pasamdomą infiltruotis į vidinį ginklų prekeivio (akt. H.Laurie) ratą. Kaip ir daugumoje tokių klasikinių šnipų žanro filmų, šiame kartais reikia nusukti akis, kad nematytum „prasilenkimų“ su logika, bet galbūt dėl klasikinės pasakojimo formos „Naktinis administratorius“ ir išsiskyrė iš kažko naujo nesėkmingai ieškančių serialų masės.
11.22.63
Stepheno Kingo adaptacijoje nemėgti galima daugelio dalykų: ji nevientisa, vietomis beprasmiškai ištęsta, o kitomis pernelyg skubanti į išvadas, ji sentimentali ir kartais kvailoka. Bet kažkas joje tiesiog veikia. Taip, kad visas aštuonias valandas norisi prasukti per vieną vakarą.
Jameso Franco vaidinamas mokytojas sužino, kad jo pažįstamo restorane yra portalas į praeitį. Paaiškinimo nėra, bet ir netrūksta. O kai portalas nukelia į septinto dešimtmečio pradžią, kiekvienas amerikietis nori to paties – sustabdyti Johno F.Kennedy nužudymą. Problemos prasideda tuomet, kai pats mokytojas per dvejus gyvenimo praeityje metus turi išsiaiškinti tai, apie ką iki šiol svarsto visas pasaulis – kas iš tiesų nužudė JAV prezidentą?
„Tikras detektyvas“ / True Detective
Tikslinti, kuris sezonas, tikriausiai nereikia. Pirmieji „Tikro detektyvo“ metai nuo pat pradžių įvardinti kaip aštuonių serijų projektas, po kurio veikėjai nebegrįš. Detektyvų Rust (akt. Matthew McConaughey) ir Marty (akt. Woody Harrelson) istorija per šias aštuonias valandas sukuria tokį vientisą ir išbaigtą kūrinį, kad norisi tik padėkoti kūrėjui Nicui Pizzolatto, jog šis iškart pasiryžo apsiriboti vieneriais metais.
Viskas pirmajame „Tikro detektyvo“ sezone buvo kone tobula. Abu pagrindiniai aktoriai jokiuose vaidmenyse nėra atrodę geriau, N.Pizzolatto scenarijus įtraukia taip, jog vienu ypu nepasižiūrėti bent trijų serijų praktiškai neįmanoma, o Cary Joji Fukunaga režisūra pateikia vieną stulbinančią sceną po kitos (visi, kas matė, tikriausiai iki šiol mintinai prisimena vieno kadro susišaudymą sezono viduryje).
Gaila tik dėl to, jog antrasis bandymas liko taip toli pirmojo.
The Jinx
Robertas Durstas yra nekilnojamo turto magnatas. Devintame dešimtmetyje jis pirmąkart apkaltinamas nužudymu – savo žmonos. Po dvidešimties metų jam pareiškiami kaltinamai dėl dar dviejų žmogžudysčių. Dar po dešimtmečio apie painų jo gyvenimą pasirodo filmas, kuriame Durstą vaidina Ryanas Goslingas. Ir tada, trisdešimt metų nuo istorijos pradžios, milijonierius sutinka prieš kameras papasakoti savo istorijos pusę.
Pats R.Dursto gyvenimas yra toks neįtikėtinas, kad vien nufilmavus jo monologus gautųsi labai neblogas dokumentinis filmas. Bet režisierius Andrew Jareckis eina toliau ir daro viską, kad ne tik išgirstų istoriją, bet kad prie sienos priremtas milijonierius pradėtų sakyti tiesą. Ir jam pavyksta – tik ne visai taip, kaip tikėtumeisi.
„Mažasis Kenkenas“ / Li‘l Quinquin
Ar Bruno Dumonto istorija apie karvėje rastą moters lavoną ir įtariamųjų pilną miestelį yra geras kūrinys? Nedrįsčiau taip teigti. Nuo pirmos akimirkos akivaizdu, kad nieko panašaus į atsakymus tikėtis čia nereikia ir jei jau pradžia neaiški, tai tik palauk pabaigos. Neaišku ir tai, ar už milijono B.Dumonto paslėptų nuorodų slypi mintis, ar visas keturių serijų tikslas ir yra žiūrovą kaip labiau nutolinti nuo bet kokio bandymo susiorientuoti.
Dabar, einant trečiam „Tvin Pykso“ sezonui, „Mažojo Kenkeno“ eksperimentai atrodo kiek naivoki. Bet jei Davido Lyncho žaidimai jums yra geriausias dalykas televizijoje, tai kažko panašaus ieškoti galima ir prancūziškame mini seriale. Jis netelpa į jokius rėmus, šokinėja nuo ironiško humoro iki filosofijos ir sukuria absoliučiai unikalų pasaulį – tai turbūt įdomiau už tiesiog „kokybišką“ serialą.
„Ežero pakrantė“ / Top of the Lake
Auksinės Kanų palmės šakelės laimėtojos Jane Campion mini serialas „Ežero pakrantė“ yra panašus į jos filmus, nors tai ir pirmasis jos detektyvas. Jis, kaip ir kiti režisierės kūriniai, ramus, lėtas ir paveikus ne pavieniais vaizdais, bet jų visumos kuriama atmosfera. Jei „Naktinio administratoriaus“ atveju kalbėjome apie dramų režisierę, sukūrusią absoliučiai klasikinį žanrinį serialą, tai J.Campion renkasi atvirkščiai ir apie nusikaltimus kalba su tokia ramybe, kurios kitiems stinga.
Detektyvė Robin (akt. Elisabeth Moss) grįžta į gimtąjį miestelį spręsti dingusios nėščios dvylikametės bylos. Kaltų, kaip visuomet, daugiau nei reikia, o bandydama išsiaiškinti, kas tiksliai nutiko, Robin privalo atsigręžti į savo pačios praeitį. Įdomiausia „Ežero pakrantės“ seksualinės prievartos istorijoje tai, jog kūrėjai nebijo kalbėti ne tik apie nusikaltimą, bet ir apie kultūrą, kurioje jis gimsta.
Olive Kitteridge
Nelaimingi santykiai kine apdainuoti jau daug kartų ir pasakyti apie juos ką nors naujo kažin, ar įmanoma. Todėl Olive (akt. Frances McDormand) ir Henry’io (akt. Richard Jenkins) santykius Lisa Cholodenko vaizduoja visų pirma ieškodama ne unikalios istorijos, o tikrų emocijų. Per keturias serijas prabėga 25 metai, kažkas miršta, kažkas gimsta, tačiau visi naratyviniai posūkiai, rodos, svarbūs tik tiek, kiek pakeičia sutuoktinių žvilgsnį į vienas kitą.
Nepaisant siužeto vingių, kurių kaip šeimyninei dramai čia apstu, „Olive Kitteridge“ yra serialas apie nejaukią pokalbio tylą, apie kandžias remarkas ir apie tai, ką iš gyvenimo padaro kompromisai. Galbūt to neužtektų, jei ne F.McDormand ir R.Jenkinsas, priverčiantys patikėti kiekviena emocija ir suprasti veikėjų skausmą, net kai jie jį slepia giliai viduje.
