„Tenenbaumų“ vanagas buvo pagrobtas ir už jį reikalauta išpirkos
2001-aisiais, vykstant „Tenenbaumų“ filmavimams, vanagas Mordekajus buvo paimtas įkaitu, už kurį reikalauta išpirkos. Tačiau kūrybinė komanda nesutiko nusileisti nusikaltėliams, tad Andersonui ir kūrybinei komandai teko ieškoti vanago pamainos. Kur dingo tikrasis Mordekajus ir kas jį pagrobė, lieka neaišku po šiai dienai.
Siekdamas pritraukti norimą aktorių, W.Andersonas panaudojo psichologinį triuką
Parašęs filmo „Didysis Budapešto viešbutis“ scenarijų, W.Andersonas išsiuntė laišką aktoriui Ralphui Fiennes‘ui su prašymu jį perskaityti ir pasirinkti norimą rolę. Viename iš interviu režisierius teigė, kad geriausias būdas atgrasinti aktorių nuo filmo yra pasiūlyti jam vaidmenį, todėl šįkart išbandė psichologinį žaidimą. „Daugybę kartų esu girdėjęs, kaip aktoriai sako, kad jiems patinka visi kiti vaidmenys, išskyrus jų pačių“, – sakė W.Andersonas.
Dalis „Didžiojo Budapešto viešbučio“ personalo nėra aktoriai
Ne visi darbuotojai, dirbantys išgalvotos šalies Zubrovskos viešbutyje pagal profesiją yra aktoriai. Dalis jų – žmonės, su kuriais kūrybinė komanda susipažino ieškodami tinkamų vietų filmavimui. Pavyzdžiui, pasak filmo prodiuserio Jeremy Dawsono, du statistai buvo iš Gorlico viešbučio Vokietijoje, o kitas buvo tikras konsjeržas iš garsiojo Hamburgo viešbučio „Hotel Atlantic“.
Kai kurios vietos iš filmų egzistuoja tikrovėje
Andersono filmai kartais primena fantastikos žanrą, tačiau daugelį vietų galima apžiūrėti realybėje – bent jau iš išorės. „Tenenbaumų“ namas iš tiesų stovi Harleme (adresas: W. 144th St and Covent Ave), o Suzy namas „Mėnesienos karalystėje“ yra senas švyturys Džeimstaune.
Net ir tikri dalykai kartais būna nepakankamai tikri
Dirbti su šiuo režisieriumi žmonėms, atsakingiems už dekoracijas, tikrai ne visada lengva. W.Andersonas garsėja priekabumu ir griežtumu detalėms ir jam labai svarbu, kaip jo filmai atrodys. Pavyzdžiui, Margot cigaretės „Tenenbaumuose“ nebuvo tiesiog cigaretės iš vietinės parduotuvės. Ji rūko tokias cigaretes, kurios nebuvo gaminamos nuo aštuntojo dešimtmečio, o parduodamos apskritai buvo tik Airijoje. Ir jų privalėjo būti suorganizuota vien todėl, kad Andersonui atrodė, jog būtent tas prekės ženklas prideda filmui reikiamos aštuntojo dešimtmečio nuotaikos.
B.Murray‘us už vieną iš filmų teuždirbo 9000 dolerių
Kalbama apie vieną iš pirmųjų Andersono filmų – 1999-aisiais pasirodžiusį „Rushmore“, už kurį Billo Murray‘aus atlygis tesiekė 9000 dolerių. Teoriškai jis net susimokėjo pats, kad galėtų vaidinti šiame filme – „Disney“ atsisakius finansuoti sraigtasparnio nuomą, Murray‘us trūkstamus 25 tūkstančius padengė iš savo kišenės. Galiausiai šios scenos buvo atsisakyta, tad Andersonas niekad taip ir neišgrynino šio čekio, o filmui gavus pelno Murray‘us vėliau gavo kur kas solidesnį atlygį. Tarp kitko, šis aktorius pasirodo visuose režisieriaus filmuose, išskyrus patį pirmąjį.
Įgarsinimas lauke
Andersonas norėjo, kad animaciniam filmui „Šaunusis ponas Lapinas“ aktoriai viską įgarsintų miške. To, pasak režisieriaus, reikėjo tam, kad aktoriai galėtų geriau jausti erdvę, kurioje įgarsina veikėjų balsus. Taip pat šiam filmui jiems teko garsinti balsus ir arklidėse, tvartuose ir net ant motociklo.