Berlyno kino festivalyje „Auksiniu lokiu“ apdovanota „Liepsnojanti jūra” fiksuoja kasdienybę Lampedūzos saloje – čia nepaliauja aidėti jūrą kertančių migrantų pagalbos šauksmai. Ne vieną mėnesį saloje praleidęs režisierius Gianfranco Rosi teigia, jog Lampedūza yra Europos ir dviejų vienas su kitu nesusiduriančių pasaulių metafora.
Nors „Liepsnojanti jūra“ liaupsinama už jautrų pasakojimą apie vieną didžiausių XXI a. humanitarinių krizių, politiniu angažuotumu garsėjančio Berlyno festivalio žiuri sprendimas sulaukė ir kritikos, esą filmas buvo apdovanotas veikiau dėl savo temos, o ne dėl režisūrinės vizijos. „Nepatogus kinas“ taps puikia proga kiekvienam žiūrovui pasirinkti savo barikadų pusę.
Autizmu sergančiam Olegui 22-eji. Jis akimirksniu paperka žiūrovo dėmesį – empatiškas ir draugiškas vaikinas mokosi universitete ir nestokoja humoro jausmo. Tačiau jo mama laikosi kitos nuomonės – ji nepaliauja priekaištauti ir daro viską, kad tik, jos žodžiais tariant, „padarytų iš Olego žmogų“.
Jerzy Sladkowskio dokumentinis filmas „Donžuanas“ Olego portretą kuria neapibrėždamas jo per vaikino ligą. Todėl Olegas čia visoks – nesavarankiškas ir užguitas, kai susiduria su pykčiu ir neišpildytais lūkesčiais, švelnus ir mielas, kai pajunta aplinkinių rūpestį. J.Sladkowskis apie Olegą kalba taip, kaip apie bet kurį kitą žmogų – drąsiai iš jo juokiasi, užjaučia ir neteisina, kai šis suklysta.
„Donžuanas“ leidžia pažvelgti į Olego gyvenimą jautriausiose ir dramatiškiausiose situacijose – žiūrovą tai, be jokios abejonės, trikdo, tačiau drauge kuria betarpišką stebinčiojo ir stebimojo santykį.
Lietuvoje netylant kalboms apie lytinio ugdymo programą, vertėtų nepraleisti Brendos Goodman dokumentinio filmo „Sex(ed)“, kuriame režisierė apžvelgia JAV lytinio ugdymo filmų istoriją nuo pat 1910-ųjų.
Archyvinė medžiaga, kartais priverčianti kvatotis, kartais – užsidengti akis (kai kurie režisūriniai sprendimai tikrai verti tapti „Youtube” hitais), puikiai atspindi kintančią visuomenės poziciją seksualumo ir lytiškumo klausimais, bei realiais pavyzdžiais parodo, kokią žalą žmogui bei visuomenei gali turėti lytinio ugdymo atsisakymas.
Režisierė Susanne Regina Meures dokumentiniame filme „Irano reivas“ pasakoja apie Anooshą Raki ir Arashą Shadramą – Teherano undergroundinės techno muzikos pionierius. Jie organizuoja vakarėlius dykumoje, tačiau nuolatinis slapstymasis nuo policijos vargina, o karjeros galimybės Irane, kur techno muzika laikoma „satanistine“, taip pat nedžiugina.
„Irano reivas“ yra be galo intymus filmas – S.R.Meures, neretai naudodama slaptą kamerą, seka savo personažus per jų karjeros ir asmeninio gyvenimo vingius. Anooshas ir Arashas filme netampa bebaimiais superherojais, bet kokiomis priemonėmis kovojančiais prieš valdžios politiką. Jie bijo, jaudinasi, dvejoja, svarsto ir nepaliauja kurti – būtent dėl to „Irano reivas” tampa tokiu jautriu ir tikru laisvės troškimo liudijimu.
„Vienintelis filmas apie Holokaustą, kuris man iš tiesų atspindi režisieriaus atsakomybę, yra Alaino Resnais „Naktis ir rūkas“, – yra sakęs vienas ryškiausių šiandien kuriančių režisierių Michaelis Haneke.
Praėjus dešimtmečiui po koncentracijos stovyklų likvidavimo, režisierius Alainas Resnais dokumentuoja apleistas Aušvico ir Maidaneko žemes. Kartu tai ir viena pirmųjų juostų, kurioje buvo panaudota nacių filmuota medžiaga.
A.Resnais sakė, jog šiuo filmu norėjo padėti žmonėms suprasti, kodėl įvyko Holokaustas, ir priversti juos susimąstyti, kol visa tai nepasikartojo dar kartą. Akis atverianti juosta padėjo formuoti kolektyvinę Europos atmintį, todėl nenuostabu, jog yra laikoma vienu įtakingiausių dokumentinių filmų kino istorijoje.
Dokumentiniai filmai apie karą yra pavojinga zona. Kaip nemanipuliuoti žiūrovo jausmais, neromantizuoti, neperžengti ribos? Filmas „Alisa karo lauke“ yra įdomus eksperimentas, siūlantis žvilgsnį iš skirtingų distancijų.
„Alisa karo lauke“ seka vieną filmo režisierių A.Kovalenko – ji keliauja į Rytų Ukrainą, kur pati fiksuoja protestus ir nesibaigiančias kovas, o grįžus namo yra stebima kolegės L.Durakovos kameros. Saugiuose namuose taip pat nelengva – kankina nežinia, vargina laukimas, ant plauko pakimba Alisos ir dėl jos sunerimusio vaikino santykiai.
Režisierės Alisa Kovalenko ir Liubov Durakova teigia neplanavusios kurti filmo apie karą Ukrainoje – į Kijevo gatves jos išėjo prasidėjus Maidanui, nes, kaip sako pačios, juk negali neiti ten, kur kuriama istorija.
Beveik dešimties valandų Claude‘o Lanzmanno filmas „Šoa“ į kino istoriją įėjo kaip vienas unikaliausių ir monumentaliausių filmų. Apie Holokaustą pasakojančioje juostoje pasirinkta netikėta strategija – atsisakoma archyvinių kadrų, o kalbinamos ne tik aukos, bet ir kaltininkai bei stebėtojai, kurie taip pat yra neatsiejami šio tragiško žmonijos puslapio dalyviai.
Kalbėdamas apie „Šoa“ režisierius teigė: „Prisiminimuose daug skylių, bet jei tiksliai atkuri sceną, įgyji ne tik atmintį, bet ir išgyveni tai iš naujo“.
