Alžyro mūšis / The Battle of Algiers
Gillo Pontecorvo 1966 m. sukurtas filmas „Alžyro mūšis“, pasakojantis apie Alžyro karą, yra vienas tų kino šedevrų, kurių nepamiršti. Nepamiršti įtampa pulsuojančios scenos, kurioje alžyrietės moterys, persirengusios europietiškais rūbais, ruošiasi teroristinei atakai miesto centre. Nepamiršti prancūzų karių, tamsiuose rūsiuose kankinančių sukilėlius. Nepamiršti smurtu virstančios desperacijos, į kurią vis labiau puola abi konflikto pusės. Nepamiršti visoje šioje mėsmalėje dalyvaujančių vyrų ir moterų akių.
Beje, dokumentinio kino maniera nufilmuotas vaidybinis filmas Prancūzijoje pirmą kartą parodytas praėjus tik penkeriems metams po jo sukūrimo, o vėliau juosta kaltinta tuo, kad tampa puikiu vadovėliu teroristinėms organizacijoms – akivaizdu, jog politika, susijusi su G.Potecorvo filmu, sulig finaliniais titrais nesibaigia.
Visa prezidento kariauna / All the President's Men
1976 m. pasirodęs Alano J.Pakulos filmas „Visa prezidento kariauna“ yra turbūt garsiausias visų laikų politinis trileris. Jo centre atsiduria du „The Washington Post“ žurnalistai, tiriantys Votergeito skandalą, po kurio atsistatydino JAV prezidentas Robertas Nixonas.
A.J.Pakulos meistrystę geriausiai liudija tai, jog istoriją, kurios eigą ir rezultatą žino kiekvienas, jis sugeba papasakoti taip, kad žiūrovą vis tiek priverčia įsitempus sėdėti ant kėdės krašto. Drauge filme ypač įdomu stebėti dviejų žurnalistų – Carlo Bernsteino ir Bobo Woodwardo – santykių dinamiką, virstančia lygiavertiška ir daug džiaugsmo auditorijai suteikiančia puikių aktorių, Dustino Hoffmano ir Roberto Redfordo, konkurencija kino aikštelėje.
Taikinys Nr. 1 / Zero Dark Thirty
Kathryn Bigelow filme „Taikinys Nr. 1“ žiūrovai į Osamos bin Ladeno medžioklę žvelgia jaunos CŽV agentės Majos (akt. Jessica Chastain) akimis – nuo brutalių tardymų iki kelionės į Pentagoną, mėginant įtikinti aukščiausius JAV pareigūnus, jog metas atakuoti slaptavietę, kur, Maja įsitikinusi, slapstosi teroristas.
„Taikinys Nr. 1“ yra tikriausiai kontroversiškiausias šio sąrašo filmas. Tačiau šio tikrais įvykiais paremto, griežtai struktūruoto filmo peržiūra leidžia apmąstyti kelis svarbius klausimus: ar yra aplinkybių, kai žmonių kankinimai gali būti pateisinami kaip informacijos rinkimo priemonė, ir kokiomis politinėmis bei meninėmis priemonėmis šiandienos pasaulyje legitimuojamas smurtas? Galų gale, ką reiškia tai, jog toks įvykis kaip Osamos bin Ladeno paieška yra įvelkamas į tradicinę – ir dėl to pramoginę – žanro struktūrą?..
Mandžiūrijos kandidatas / The Manchurian Candidate
Pagrindinis Johno Frankenheimerio 1962-aisiais sukurto filmo „Mandžiūrijos kandidatas“ veikėjas – JAV armijos seržantas Raymondas Shaw. Korėjos kare tapus įkaitu, jam buvo „išplautos smegenys“, o jis prieš savo valią tapo milžiniško masto komunistų konspiracijos įrankiu – tobulu žudiku, kuris neprisimena, kad žudo, todėl nejaučia nei gėdos, nei kaltės, o be šių žmogiškų savybių tampa nepagaunamu nusikaltėliu.
2004 m. šį filmą perkūrė Jonathanas Demme'as, tačiau perdirbiniui toli iki originalo – vieno pirmųjų politinių trilerių su meistriškai sukurta paranojos atmosfera ir plačia, už Šaltojo karo rėmų išlipančia politine parabole. Pridūrus, jog filme vaidina tokios žvaigždės kaip Frankas Sinatra, Janet Leigh ir Laurence'as Harvey, „Mandžiūrijos kandidatą“ tiesiog būtina įsitraukti į žiūrėtinų filmų sąrašą.
Labas rytas, naktie / Good Morning, Night
Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje pristatytas italų režisieriaus Marco Bellocchio filmas „Good Morning, Night“ (2003) pasakoja tikrais įvykiais paremtą istoriją – 1978 m. teroristinė organizacija „Raudonosios brigados“ pagrobia buvusį Italijos ministrą pirmininką ir Krikščionių demokratų partijos lyderį Aldo Moro. Jis nenuilstamai rašo laiškus kolegoms politikams, savo šeimai ir net pačiam popiežiui, tačiau Italijos vyriausybė derėtis atsisako...
M.Bellochio istoriją pasakoja iš jaunos merginos, vienos iš pagrobėjų, perspektyvos. Būtent ji yra atsakinga, kad visas spektaklis, reikalingas tam, kad pagrobėjai nebūtų išaiškinti, veiktų – nuo išgalvotų namų iki išgalvotų santykių. Šis farsas netrukus priverčia mūsų protagonistę kelti klausimus apie savo politinių įsitikinimų tvirtumą.
Šešėlių armija / Army of Shadows
Vienas svarbiausių darbų prancūzų kino meistro Jeano-Pierre'o Melville'io filmografijoje yra „Šešėlių armija“, paremta Josepho Kasselio to paties pavadinimo knyga ir pasakojanti apie pasipriešinimo naciams judėjimą okupuotoje Prancūzijoje.
Tik pasirodęs, filmas buvo kritikuotas už perdėm pozityvią pasipriešinimo judėjimo ir Charleso de Gaulio reprezentaciją, tačiau šiandien, žvelgiant iš laiko distancijos, tokie priekaištai atrodo turintys mažai pagrindo. Lakoniškoje ir griežtoje „Šešėlių armijoje“ J.-P. Mellville'is neromantizuoja pasipriešinimo judėjimo narių. Priešingai, jie – pavargę, irzlūs, tylūs, pragmatiški, įtarinėjantys net savo pačių šešėlius. Jų, kasdien kovojančių dėl savo politinio ir moralinio pasirinkimo, nelaukia nei šlovė, nei ramybė. Greičiau vienatvė ir stingdanti tyla, kuri J.-P. Mellville'io kine tampa mirties pranaše.
Z
Costa-Gavras 1969 m. sukurtas politinis trileris „Z“, įvertintas Kanų kino festivalyje ir „Auksinių gaublių“ apdovanojimuose, yra iš dalies paremtas 1963 m. įvykusiu graikų politiko Gregorio Lambrakio nužudymu, kuris išprovokavo masinius protestus bei politinę krizę.
„Z“ yra vienas tų filmų, kurių kiekviena dalis tobulai atliepia kitą: tikslų, įtampą auginantį scenarijų papildo puikus aktorių ansamblis, išraiškingą kinematografiją – ritmiškas montažas ir įsimenantis garso takelis. Visa tai padeda sukurti filmą, kuris aprėpia gerokai daugiau, nei vienos žmogžudystės genezę – Costa-Gavras taikliai prabyla apie visą laikmetį ir jo politinę atmosferą.