1
„Grand Tour“, rež. Miguel Gomes
Apdovanojimai už režisūrą nebūtinai teikiami už meistriškai išpildytą dramaturgiją ar, kaip mėgstama sakyti, už gerai sukaltą istoriją. Kanuose apdovanotas režisierius Miguelis Gomesas, vienas iš šiuolaikinio portugalų kino vėliavnešių, sukūrė filmą, kuriame nėra naratyvo tradicine šio žodžio prasme, bet užtat yra originali vizija, drąsa ir laisvė, kuriomis filmas alsuoja nuo pirmų minučių.
„Grand Tour“ nukelia į Pirmojo pasaulinio karo laikų Birmą ir pasakoja apie britų pareigūną Edvardą, kuris laukia iš Londono atvykstant septynerius metus nematytos sužadėtinės Molės, tačiau lemtingą minutę supanikuoja ir pabėga traukiniu į Singapūrą. Molė nusprendžia sekti iš paskos, o su ja ir žiūrovai. Šis kinematografinis turas po Aziją – tai ir neišsipildžiusi meilės istorija, ir orientalistinė fantazija, ir melancholiškas apmąstymas apie kolonializmą. Čia praeitį keičia dabartis, o fikcija maišosi su realybe. Tikras kino malonumas.
2
„Matadoro vienatvė“, rež. Albert Serra
Filmo centre – žymus peruvietis matadoras Andrésas Roca Rey’us ir jo koridos pasirodymai. Bet katalonų režisierius Albertas Serra nebūtų savimi, jei kurtų tradicinį dokumentinį filmą. Čia nėra kalbančių galvų, interviu su herojumi ar paties režisieriaus užkadrinio (ar bet kokio kitokio) komentaro apie tai, kas vyksta ekrane. Režisierius nesigilina į herojaus vidinį pasaulį, neapmąsto koridos kontraversiškumo ir neužima jokios pozicijos kokiais nors gyvūnų teisių klausimais. Yra tik matadoras, jo kruopštaus pasiruošimo koridai ritualai ir kova su buliumi – nuožmi, kruvina, spektakliška. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, retas šiuolaikinis kino autorius geba kalbėti grynais, ikonografiškais vaizdais, apvalytais nuo bet kokių žinučių ir išankstinio žinojimo.
3
„Perimtas ryšys“, rež. Oksana Karpovych
Ekrane – statiškos kameros filmuojami sugriauti Ukrainos miestai ir nusiaubti kraštovaizdžiai, o už kadro – rusų kareivių telefoniniai pokalbiai su mamomis, žmonomis ir draugėmis, kurioms šie pasakoja, kiek žmonių nužudė, ir kokių daiktų prisigrobė. Tiek kino priemonių užtenka sukurti vieną paveikiausią šių metų dokumentinių filmų.
Režisierė mūsų sąmonę, apsiblaususią nuo kasdien žiniasklaidos tiražuojamų karo vaizdų, sugrąžina į paprastų žmonių kasdienybę, pilną įtampos, tylos ir nežinomybės. Kartu ji aiškiai formuluoja mintį, kad šis karas nėra tik Kremliaus, o visos rusų tautos, kurią nuzombino propaganda.
4
„Žvirblis kamine“, rež. Ramon Zürcher
Tai paskutinė vadinamosios „gyvūnų trilogijos“ dalis. Pirmasis filmas vadinosi „Keistas katinėlis“ (2013, rodė Kauno kino festivalis), vėliau sekė „Mergina ir voras“ (2021, rodė programa „Lokys, liūtas ir šakelė“), o šiemet Lokarno kino festivalyje šveicarų režisierius pristatė paskutiniąją dalį, kurioje, skirtingai nei pirmosiose, atsirado vietos ir fantastikai. Bet neišsigąskite, norint pasinerti į keistą šveicaro pasaulį, nebūtina būti mačius ankstesnius filmus.
Režisieriaus istorijos – tai viename bute, svetainėje ar virtuvėje vykstančios kamerinės psichologinės dramos, kurioms emocijų, jausmų, paslapčių ir sudėtingų herojų tarpusavio santykių galėtų pavydėti bet kuris epas. Skirtumas tik tas, kad viskas čia užslopinta, neišsakyta, pusė lūpų.
Lygiaverčiai dialogams tampa žvilgsniai, gestai, suskilusi lėkštė, išsiliejęs pienas, kreidelėmis pieštas vaiko piešinys, saulės zuikutis ar lūpų pūslelinė. Dėl įdėmaus žvilgsnio į moteris režisierius lyginamas su Almodóvaru, o dėl kameriškumo – su Bergmanu. Pats autorius kratosi bet kokių panašumų ir sako, kad jo istorijos yra „psichologinis žmonių zoologijos sodas“. Šįkart jo stebėjimų akiratyje atsidurs dviejų seserų šeimos atokiame užmiesčio name.
5
„Imperija“, rež. Bruno Dumont
Rekomenduodamas šį filmą rizikuoju užsitraukti jūsų rūstybę. Lengva nebus. Šįkart Dumont‘as kaip reikiant pasileido plaukus ir sukūrė europietiškąją „Žvaigždžių karų“ versiją, kuriai reikės ne tik kantrybės, bet ir atviro proto bei širdies. Šių galbūt net labiausiai.
Sujungdamas savąjį egzistencinį kiną su blockbusterių logika prancūzų kino grandas juokiasi iš šių dienų kino teatrus ir televiziją užplūdusių (mokslinės) fantastikos filmų ir mūsų, kurie juose randame kažin kokią prasmę apie žmogų ir pasaulį. Dumont‘as apnuogina tokių reginių banalybę ir tuštybę su tokiu užsidegimu, kad tik jums beliks nuspręsti, ar šioje ugnyje nesudega ir pats. O jei ir sudega – tai su kokia fantazija! Kaip grandioziškai! Užtikrintai!
6
„Mergina su adata“, rež. Magnus von Horn
Su Švedijoje gimusiu, bet Lenkijoje studijavusiu ir ten gyvenančiu režisieriumi turbūt esate pažįstami, prieš kelis metus „Scanorama“ rodė jo filmą „Prakaituok“. Ir štai, kas galėjo patikėti (aš – tikrai ne), kad šiemet jo naujasis (ketvirtasis) filmas bus atrinktas į Kanų konkursinę programą, į kurią patekti ne taip lengva.
Drama nukelia į Kopenhagą po Pirmojo pasaulinio karo ir pasakoja apie jauną fabriko darbuotoją Karoliną, kuri nesulaukusi iš karo grįžtančio vyro ir netikėtai pastojusi, atiduoda naujagimį netikėtai sutiktai moteriai Dagmarai (nuostabioji Trine Dyrholm). Ši pažada pasirūpinti kūdikiu ir surasti jam naujus namus, tačiau, kaip sakoma, gerais norais ir pragaras grįstas…
Tikrais faktais paremta istorija tebūtų tradicinis istorinis filmas, jei režisierius nepasitelktų stebuklinės pasakos motyvų, gotikinio kino tropų, XX a. pradžios fotografijų stiliaus ir nebyliojo kino citatų. Visa tai kilsteli pasakojimą ir kuria papildomų prasmių.
7
„Antras veiksmas“, rež. Quentin Dupieux
Kas jau kas, bet šis prancūzas paprastų pasakojimų nekuria. Sudėtingų turinio prasme – taip pat ne. Jo filmai yra veikiau formalūs kino pokštai, kuriuose jis žongliruoja anekdotinėmis situacijomis ir tą darydamas, žiūrėk, kartais pasako šį tą apie žmogaus būklę absurdiškame pasaulyje. Šįkart tos minties bene daugiausiai iš visų jo filmų.
Pasakodamas apie du draugus, vieno iš jų merginą ir šios tėvą, Dupieux pakviečia į pinklų metapasakojimą apie šių dienų kino industriją. Metoo atgarsiai, atmetimo kultūra (cancel culture), tikrovės ir fikcijos apmąstymas, dirbtinis intelektas ir apskritai kūrybos prasmės klausimas – viskas čia randa vietą. Iš visko galima juoktis.
