Dar vienas organizacinis fiasko
Gaila, jog antraštėse daugiausia dėmesio susilaukė eilinis Kanų festivalio organizacinis fiasko. Visa spaudos gvardija punktualiai išsirikiavo prie „Debussy“ salės į išankstinę Michelio Hazanavičiaus filmo apie Jeaną Lucą Godardą peržiūrą. Kai kam teko stovėti eilėje po pusantros valandos. Buvo akivaizdu, kad numatytu laiku seansas neprasidės, nes užsitęsė legendinio režisieriaus ir aktoriaus Clinto Eastwoodo pagerbimas ir vesterno „Menantis pikta“ (Unforgiven) skaitmenizuotos kopijos premjera.
Staiga visa apsauginių, tikrintojų, kontrolierių komanda pasileido laiptais mojuodama milžinišką minią atsitraukti ir išformuoti eiles. Niekas nesuprato, kas gi vyksta, nes Kanų festivalio organizatoriai aiškinti nemėgsta.
Netrukus paaiškėjo, kad kažkuris Clinto Eastwoodo gerbėjas netyčia paliko krepšį, o apsauga pagalvojo, kad tiksi bomba. Iškviestos policijos ir išminuotojų pajėgos nerado pavojų, tad dar nespėję išsibėgioti kino spaudos atstovai buvo pakviesti vėl stoti į eiles. Prasidėjo naujas chaosas, o filmas „Redoubtable“ (apie jį – rytoj!) vėlavo net 43 minutes.
Po seanso prabilo ir organizatoriai, tikindami, kad festivalio pastate aptikus bombą, toks yra numatytas protokolas, Kažin, ar jame yra įrašyta, kad apsauginiams rekomenduojama stumdyti žmones ir jėga tampyti be paaiškinimų atsisakiusius palikti saugotas vietas eilėje.
Chaoso anatomija
Dar vienas nekantriai lauktą konkursinės programos filmą palydėjo prieštaringos reakcijos: švedų režisieriaus Rubeno Ostlundo absurdiškos dramedijos „Kvadratas“ (The Square) įžanginiame epizode užduodamas intriguojantis klausimas – jei muziejuje padėtume bet kokį daiktą (kad ir krepšį), ar tai jau bus menas? Šį klausimą iškart po peržiūros norėjosi perfrazuoti režisieriui maždaug taip – jei prifilmuotume daug įspūdingų scenų ir sumontuotume jas be jokio loginio ryšio, ar tai jau būtų pateisinama dėl meno?
Originalusis „Kvadratas“ nustebina ambicingomis, juokingomis, net genialiomis scenomis, bet jos taip ir lieka padrikos. Scenarijų pats rašęs Rubenas Ostlundas akivaizdžiai nestokojo idėjų, tačiau nesugebėjo jų supinti į bendrą visumą. Jaučiasi ir tai, kad filmą greitosiomis teko trumpinti, mat originali filmo trukmė – 3 valandos. Tikėtina, kad po Kanų premjeros žiūrovai pamatys visai kitą „Kvadrato“ versiją.
Patraukliai nufilmuotos scenos išblaško dėmesį, nes režisierius neturi laiko paaiškinimams, o vis tyrinėja naujas dilemas: imigrantai, benamiai, pykčio protrūkiai, protestas, masinis chaosas, pasitikėjimas žmonėmis. Lyg to būtų maža, režisierius kuria ekstravagantiškos parodos elementus ir performuoja Stokholmo Karališkojo muziejaus teritoriją.
Pirmą valandą jam sekasi puikiai ir salė lūžta nuo nevaldomo juoko. Vieną akimirką nejučia net prisiminiau pernai „Debussy“ salėje matytą „Tonį Erdmaną“ ir pašėlusią jo atmosferą. Vis tik R.Ostlundas tiesiog nesuvaldo idėjų uragano ir paskutinį pusvalandį belieka lauki, kada gi visa ši beprotybė baigsis.
Pernelyg daug krypčių
Filmas įsiplieskia muziejaus aikštėje su neįtikėtinos choreografijos scena, kurioje pagrindinį herojų – PR vadybininką – genialiai apmauna gudrių kišenvagių trijulė. Aistras gundo linksma ir intymi sekso scena, kurią apšildo į butą įslenkantis orangutangas. Šią liniją toliau plėtoja moterų kūnus kolekcionuojančio šalto švedo ir juo patikėjusios amerikietės žurnalistės atviras pokalbis. Galingiausiai žiūrovą šokiruoja rusų artisto interpretuojama beždžionė pasiturinčių intelektualų vakarienėje, kurioje įtampa pakyla iki gąsdinančio chaoso. Apvogto vyro piktdžiugiškas planas susigrąžinti pavogtus daiktus pasuka neprognozuojama kryptimi ir tenka įvesti dar vieną personažą – piktą nepilnametį berniuką, trokštantį keršto.
Bet kuri šių istorijų galėtų tapti filmu, bet Rubenas Ostlundas stengiasi vis tai sutalpinti į vieną juostą. Todėl ir „Kvadratui“ įmanoma parašyti bent kelias absoliučiai skirtingas recenzijas, juo labiau, kad tikrai norėsis jį pamatyti dar kartą, jau susigulėjus pirmiems įspūdžiams ir atslūgus nusivylimams.
„Kvadratas“ kol kas taip pat yra ir stipriausias kandidatas apdovanojimui už geriausią scenarijų. Titaniškos Rubeno Ostlundo pastangos nusipelno būti įvertintos.
Piktas ir graudus manifestas
Konkursinės programos debiutanto Robino Campillo socialinė drama „120 dūžių per minutę“ (120 Beats per Minute) tikriausiai varžysis dėl žemiausio kritikų reitingo su „Jupiterio mėnuliu“. Kita vertus, filmas turi daugiau šansų pasinaudoti „Almodovaro koziriu“ ir sensacingai laimėti – už iššauktą žinutę apie LGBT žmonių patiriamas skriaudas, tolerancijos trūkumą ir abejingumą AIDS viruso nešiotojams.
Netgi nejauku visą šią protesto akciją vadinti kinu. Tai piktas, agresyvus ir bejausmis manifestas prieš Prancūzijos vyriausybines organizacijas, politikus, gydytojus ir farmacijos kompanijas dėl gausėjančio AIDS aukų skaičiaus besibaigiant XX amžiui Paryžiuje.
Dokumentinio kino maniera užfiksuota aktyvistų kasdieninė veikla nesudomino ir nesujaudino rytinio seanso auditorijos. Dauguma žmonių ir net pripažintų kritikų išėjo iš salės per pirmąją valandą. „120 dūžių per minutę“ finišavo nuspėjama ir uždelsta vieno iš aršiausių aktyvistų agonija bei komandiniu jo netekties paminėjimu.
