Lietuviškiausias Kanų festivalio vakaras buvo sėkmingas Šarūno Barto naujausiam filmui „Šerkšnas“. Daug diskusijų, prieštaringų atsiliepimų ir nuoširdžių ovacijų sulaukęs kūrinys per artimiausius mėnesiui keisis, tad Lietuvos kino teatrus pasieks labiau nugludintas.
24 vaizdingos istorijos
Kanai nepamiršo šviesios atminties Irano kino maestro Abbaso Kiarostami ir surengė unikalų dviejų valandų filmo „24 kadrai“ (24 Frames) seansą. Tai pats paskutinis Abbaso Kiarostami kūrinys. Neatpasakojamai gražus, melancholiškas, meditatyvus filmas.
„24 kadrai“ – tai 24 nesusiję epizodai ar net 24 trumpametražiai filmai, kuriuose kamera statiškai fiksuoja vieną kadrą, o jame atgyja garsus paveikslas, nuotrauka ar vaizdas pro langą. Ištraukos sumontuotos iš nufilmuotų scenų, suvaidintų momentų, dokumentinių akimirkų ir kompiuterinės animacijos. Be jokių komentarų ir dialogų, tačiau su muzikos ir gamtos garsais.
Daugumoje kadrų matome gyvūnus – karves, arklius, besimylinčius liūtus, asilą, šunis, avis, varnas ir t.t. Dažniausiai Kiarostami vaizduotėje piešiamas medis ir krenta krituliai (lietus arba sniegas), pučiant stipriam vėjui. Nuostabi statiška Eifelio bokšto stebėtojų nuotrauka, kai Paryžiaus simbolyje magiškai įžiebiamos nupieštos šviesoss, o už žmonių nugarų praeina gitara grojanti dainininkė. Tai neeilinė ir nepamirštama Kanų dovana.
Praeitos žiemos derlius
70-asis jubiliejus sutapo su lietuviška premjera paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“, kuri jau trečią kartą pavietė režisierių Šarūną Bartą.
„Tai visiškai kitoks Šarūno filmas, kokio niekas nesitiki. Jis pasirinko naują kryptį ir mus nustebino“, – išvakarėse intrigavo programos sudarytojas.
„Šerkšną“ verta pamatyti kino teatre vien dėl sukrečiančio ir prasmingo finalinio kadro, kai operatoriaus Eitvydo Doškaus kamera pakyla aukštyn į dangų virš karo zonos Ukrainoje. Smalsu, ar tik ne nuo šio išpuoselėto kadro gimė filmo idėja? Vis tik kad pasiektumėte įsimintiną finalą, reikės pasikaustyti kantrybe, o tai jau didelė investicija, ypač tokiame „bėgančiame“ festivalyje. Neslėpsiu, kad skubantieji salę apleido net per premjerinį seansą.
Š.Bartas vis dar nerado galutinės filmo versijos, tad po Kanų „Šerkšnas“ bus permontuojamas ir trumpinamas. Ukrainiečių prodiuserė Olena Jeršova prognozuoja, kad teks nukirpti 10-15 minučių.
Garsiausi aktoriai – neišnaudoti ir pasiklydę
Abstrakčios scenos blaško dėmesį ir taip sulėtina nenuspėjamos kelionės ritmą link Kijevo, kad nejučia imu skaičiuoti epizodus, kurių buvo galima atsisakyti. Prancūzų kino žvaigždės Vanessos Paradis vaidmuo kelia daugiausia klausimų, nes Šarūnas Bartas jai skiria tik tris pagalbinius epizodus ir pamiršta. Vis tik V.Paradis yra pagrindinis ir sensacingiausias „Šerkšno“ pardavimo ir sklaidos veidas – būtent jos nuotrauka nuo metų pradžios buvo eksponuota pirmajame plakate.
Populiaraus lenkų aktoriaus Andrzejaus Chyros vaidmuo yra pernelyg trumpas, epizodiškas, nepagrįstas. A.Chyra išsidavė, kad filmavimo metu scenarijus nuolat keitėsi ir jis pats turėjo suprasti, kad jo vaidmuo baigiasi ties filmo viduriu. Š.Bartas to nepaaiškino.
Sutrikęs, pasiklydęs, abejojantis atrodo ir Manto Jančiausko savanoris Rokas, bet tai tikrai vykęs sprendimas. Jis pasirašė kelionei į nežinomybę praktiškai akimirksniu, po naktinio pokalbio su draugu. Rokas yra jaunesnis Eurazijos aborigenas ar Šarūno Barto alter ego. Jaunas, užsispyręs, nebijantis iššūkių, smalsus ir pareigingas žmogus, kuriam rūpi padėti ukrainiečiams ir nuvežti humanitarinį krovinį. Kartu su Roku pats Šarūnas Bartas, lyg koks bebaimis ir gyvybe rizikuojantis beprotis, siekia nuvažiuoti kuo giliau į fronto centrą ir pamatyti, kaip atrodo karas iš arti. Iš 500 metrų.
Stipriausia ir emocingiausia „Šerkšno“ dalis prasideda, kai lietuvių pora išvažiuoja iš prabangaus viešbučio ir atsisveikina su įžymiais veidais, padėjusiais užsitiktinti finansavimą iš Lenkijos ir Prancūzijos. Vanessa Paradis, Andrzejus Chyra ir dar keli užsieniečiai tikriausiai vaidina užsienio šalių žurnalistus, dirbančius Ukrainoje, bet diskutuojančius apie karą tik iš nuogirdų ir antraščių. Garsiuosius aktorius vežtis iš miesto komforto link pavojingo fronto buvo pernelyg rizikinga.
Rizikingas filmavimas mūšio zonoje
Kaip ir šimtai kitų filmų apie karą, „Šerkšnas“ nepriena naujų išvadų ir pakartotinai primena, kad pragariškame kare nereikia ieškoti prasmės. Filmo privalumas – drąsus režisieriaus ir prodiuserių sumanymas filmuoti tikroje karo zonoje, pakeliui aiškinantis dilemas apie saugumą, peržengiant komforto ribas, montuojant suvaidintas situacijas su realia dokumentika. Važiuojant ten, kur negalima, nerekomenduojama, nenuspėjama, nesaugu ir baisu. Šie Šarūno Barto ieškojimai, įtraukia, išlaiko įtampą ir atperka duobes filmo pradžioje.
Neprofesionalūs ukrainiečių aktoriai, tikri kareiviai, kasdien karu gyvenantys žmonės atneša į „Šerkšną“ autentišką ir grėsmingą gyvenimo realybę. Lietuvių savanorių pokalbiai su liudininkais, išsamūs, jautrūs, sukrečiantys, todėl antrąją filmo dalį žiūrėti įdomu, čia justi ir svaresnis scenarijaus pagrindas.
„Šerkšnas“ turtingas ir intriguojančia gamybos istorija: kaip sudėtingai kūrybinė grupė mėgino gauti leidimus į uždraustas vietas, kaip važinėjo švilpiant kulkoms, kaip išsiaškino apie internete separatistų skatinamą mirties nuosprendį atvykėliams iš Batlijos šalių ir kuriantiems propagandinį filmą.
Tik būtų šaunu, jei Šarūnas Bartas papasakotų apie visas aplinkybes „Šerkšno“ laukiantiems žiūrovams.
