Rusas Andrejus Zviagincevas dar kartą įrodė gebantis atkurti autentišką realybę ir papasakoti istoriją apie gilią krizę šeimoje, drauge įsiterpdamas į 2002 metų politinių įvykių laikotarpį.
Amerikietis Toddas Haynesas užsižaidė su vizualiniais kino, teatro, muzikos, parodų eksperimentais. Jis gražiai perteikė savo susižavėjimą Niujorku, bet neišpildė didelių lūkesčių naštos, jungdamas dvi nesusijusias istorijas: 1927-aisiais ir 1977-aisiais.
Pirmą kartą – laisvas ir nepriklausomas
Festivalio apsaugai vis nesiseka numatytu laiku patikrinti žiūrovų ir suvaldyti srautų eilėse, tad ketvirtadienį pats anksčiausias rytinis seansas vėlavo net 14 minučių ir sukėlė daug pasipiktinimo. Žmonės nepasitenkinimą išliejo švilpdami per Festivalio vinjetę ir studijos „Amazon“ animuotą prisistatymą. Kažin ar tikrai būtina tris kartus būti tikrinamiems metalo detektoriais ir dukart iškratyti krepšiuose nešamus daiktus prie kiekvieno įėjimo.
Per įžanginę spaudos konferenciją amerikiečių aktorius Willas Smithas viešai žadėjo nepramiegoti 8:30 prasidedančių peržiūrų, tačiau ketvirtadienio rytą žiuri komisijos ložėje pareigingiausiai įsitaisė tik Kinijos superžvaigždė Fan Bingbing („Aš nesu ponia Bovari“) ir kompozitorius Gabrielis Yaredas.
2014 metais Andrejus Zviagincevas nusipelnė laimėti „Auksinę palmės šakelę“ su šedevro titulo vertu „Leviatanu“ (vėliau nominuotu „Oskarui“), bet tenkinosi tik paguodos prizu už geriausią scenarijų. 2011 metais jautrioji jo „Jelena“ buvo nužeminta iki „Ypatingo žvilgsnio“, bet ir ten Specialųjį prizą skyrę vertintojai neprileido prie pergalingos euforijos.
Vienoje neužrašytų Kanų legendų teigiama, kad išankstinis seansas pirmojo trečiadienio vakarą salėje „Debussy“ (lygiai tuo pačiu metu vykstant Atidarymo ceremonijai salėje „Lumiere“) dažniausiai atneša sėkmę filmui. Šokiruojanti drama „Nemeilė“ (Loveless) bus vertinama nevienareikšmiškai ir tikrai nepasimirš iki apdovanojimų sekmadienio.
Režisierius tęsia pomėgį stebėti žmones per butų langus, veidrodžius, atspindžius ir automobilio veidrodėlius. Negailestingai šalta ir aštri drama stipriai sukrečia ir nepaleidžia iki paskutinio kadro, paliekant žiūrovą nežinioje ir apmąstymuose. Po Rusijos kultūros ministeriją įsiutinusio „Leviatano“ siurprizų Rusijos kino fondas nedavė Andrejui Zviagincevui nė cento ir jo prodiuseris Aleksandras Rodnianskis pirmą kartą užsitikrino finansavimą iš belgų, vokiečių, prancūzų investuotojų.
Du Rusijos veidai
Režisierius meistriškai įmeta žiūrovą į šeimos skyrybų epicentrą. Išdidi moteris nuo pat vaikystės buvo auklėjama gyventi be meilės, niekuomet nenorėjo ištekėti, nesiruošė gimdyti ir vis graužiasi, kad nepasidarė aborto prieš 12 metų. Ji nemyli nei sūnaus, nei vyro, o tik savanaudiškai tenkina savo poreikius. Pragmatiškai ramesniam tėvui labiau rūpi karjera, aukštos pareigos ir solidus atlyginimas. Jis šeimą sukūrė dėl religingo kompanijos vadovo užmojo priimti į darbą tik laimingai susituokusius žmones (pagal sutartį po paaiškėjusių skyrybų iškart seka atleidimas).
Šeima grįžta į bendrus namus tik permiegoti kas antrą naktį, skuba išparduoti butą ir niekaip nesusitaria, kas apsiims rūpintis 12-mečiu sūnumi, kurio jausmais, troškimais, pomėgiais ir užsiėmimais nė vienas nesidomi. Berniukas atsitiktinai nugirsta apie neišvengiamas skyrybas ir kitą rytą pabėga iš namų.
Ypač pasiteisina Andrejaus Zviagincevo sprendimas pasitikėti niekam nežinomais ir negirdėtais aktoriais be populiarumo šleifo. Marijana Spivak ir Matvėjus Novikovas puikiai išpildo režisieriaus užduotis ir įsimintinai suvaidina ypač nemalonius žmones, kurių draugijos norėtųsi vengti. Juos seniai užvaldė savanaudiškumas, godumas, arogancija, savimeilė ir pyktis.
Pamirštas sūnus negrįžta namo ir prasidėjusios paieškos paskatina režisierių atvirai prabilti apie šaltakraujišką Rusijos teisėsaugos abejingumą. Šviesą tunelio gale nutiesia tėvams nemokamai padedantys savanoriai, kurie simbolizuoja naują ir nuoširdžią Rusiją. Subyrėjusios šeimos ir beširdės mamytės metaforą Andrejus Zviagincevas panaudoja vaizduodamas dabartinę Rusiją, kuriai ant visko nusispjauti
Jei esate susipažinę su Andrejaus Zviagincevo kūryba, iškart pastebėsite, kad „Nemeilėje“ režisierius kartojasi, bet tai daro įtaigiai ir nepriekaištingai. Ne pats geriausias jo karjeros filmas negali aplenkti „Leviatano“, „Jelenos“, „Sugrįžimo“ (apdovanoto „Auksiniu liūtu“ Venecijoje), tačiau Pedro Almodovaro žiuri komisijos devintukas tikriausiai pirmą kartą pateks į nedėkingą Zviagincevo pasaulį ir bus emociškai sukrėsti to beviltiško šaltumo.
Tad „Nemeilės“ nevertėtų išbraukti iš realiausių favoritų sąrašo. Bent jau apdovanojimui už geriausią režisūrą. Andrejus Zviagincevas meistriškai išnaudoja garsus, muziką, tylos momentus, gamtos metaforas, augina įtampą ir tarsi nepastebimai TV reportažais išreiškia savo nuomonę apie padėtį Rusijoje bei agresyvų karą Ukrainoje.
Emocingi ieškojimai Niujorke
Amerikiečio Toddo Hayneso sentimentalioje melodramoje „Pritrenktas“ (Wonderstruck) lyderiauja du 12-mečiai vaikai. Tėvo nemylima nebyli mergaitė trokšta Niujorke susitikti garsiąją aktorę.
Po stebuklingos žaibo iškrovos nieko negirdintis, bet galintis kalbėti berniukas karštligiškai ieško tėčio, kurio niekuomet nematė ir nepažinojo. Jo mama bibliotekininkė žūsta avarijoje, tad smalsus berniukas pabėga nuo tetos priežiūros ir iš Mineapolio išvažiuoja į Niujorką. Vis arčiau finalo kompozitoriaus Carterlo Burwelio ašaringa muzika tampo širdies stygas ir šnabžda, kada jau tikrai būtų padoru šluostytis skruostus.
Neabejoju, kad panašų filmą jau matėte 150 kartų ir lengvai nujausite, kuria kryptimi juda rašytojo Briano Selznicko populiariosios knygos ekranizacija. „Pritrenktas“ nuobodžiai slenka link finalo ir išbarsto visą įdomumą. Belieka pasimėgauti preciziškai atkurta 1977-ųjų Niujorko atmosfera ir madingu stiliumi, prisiminti meilę nebyliam kinui, užsukti užtęstai ekskursijai į Nacionalinį Amerikos istorijos muziejų, paklausyti dvi Davido Bowie dainos „Space Oditty“ versijas ir apsilankyti Kvynso muziejuje, kuriame pasaulinei mugei buvo sudėliotas įspūdingas Niujorko panoramos kartoninis modelis.
Žavingų nostalgiškų detalių (muzika čia leidžiama iš plokštelių ir garsajuosčių) yra ir daugiau, bet jų negana, kad įsimylėtume „Pritrenktąjį“.
Gražus, bet tuščias filmas
Apmaudu, kad po apdovanotos ir pamėgtos jausmingos melodramos „Kerol“ Toddas Haynesas nusitaikė į kino formos eksperimentus ir pamiršo apie turinį.
Skirtingais stiliais jis pasakoja dvi panašias istorijas apie vaiko neatsiejamą ryšį su tėvu, mama ir močiute. Pirmojoje išnaudojama nebylaus nespalvoto kino forma su užrašais ant ekrano. Kai atsiduriame spalvingame Niujorke, antrosios istorijos ritmas ir įvaizdis pasikeičia. Abi tarpusavyje persipinančias dalis suvienija neprigirdintys ir nebylūs personažai. Siekdamas užpildyti 50 metų tarpo spragas ir sujungti dvi istorijas režisierius pasitelkia piešinių ir lėlinės animacijos metodiką.
Ekrano plotas užpildomas žavingai ir patraukliai. Įspūdinga stebėti į kartoniniu Niujorku vaikštančius herojus ir ieškančius paslėptų raštelių, daiktų ar nuotraukų, bet pažinties žaidimas tik prailgina filmo trukmę. Vaikus vaidina nebylūs aktoriai be profesionalios patirties, o finaliniuose titruose režisierius įjungia rankas, rodančias aktorių ir pagrindinių autorių pavardes gestų kalba,
Garsūs aktoriai taip ir lieka neišnaudoti. Keturis kartus „Oskarui“ nominuotos Michelles Williams vaidmuo trunka apie 30 sekundžių. „Oskaro“ premijos laureatė Julianne Moore šmėkšteli kaip aktorė nebyliame filme ir spektaklio repeticijoje, kol sulaukia svarbiausios užduoties išaiškinti visą tiesą apie berniuko tėtį.
„Pritrenktas“ – tai filmas, kuriam bus ypač sudėtinga surinkti auditoriją, nors jis bus plačiai platinamas kino teatruose ir internete. Kūrinys tarsi nusitaikė į mažesnius žiūrovus, bet vaikams pritrūks kantrybės, informacijos ir žinių, kad nepasiklystų smulkmeniškai pedantiško T.Hayneso pasaulyje. Suaugusiems žmonėms neužteks vien tik gražių judančių paveiksliukų ir nuspėjamų pasakų apie vaikus.
