Per pusę amžiaus trukusią kino karjerą, kurią 1964-aisiais pradėjo spalvingas Jacques'o Demy „dainuojantis filmas“ „Šerbūro lietsargiai“, ji nusifilmavo geriausių pasaulio režisierių juostose, nuo Romano Polanksio iki Luis Bunuelio, nuo André Téchiné iki Larso von Triero.
O į septintojo meno glėbį ji pakliuvo visiškai atsitiktinai. Gimusi 1943 spalio 22 dieną aktorių šeimoje, iš pradžių ji tebuvo jaunesnė Françoise Dorléac – kuriai kinas buvo įaugęs į odą ir kuri žuvo tragiškoje automobilio avarijoje – sesuo. Prisidengusi motinos mergautine pavarde, Deneuve, ji atostogų metu vaidindavo nedideles roles – ir tapo blondine.
Tačiau netrukus Catherine Deneuve ima maitinti garsenybių žurnalų puslapius – ji tampa režisieriaus Roger Vadimo „nuotaka Nr. 3“, po Brigitte Bardot ir Annette Stroyberg – jiedu gyvena kartu nesusituokę, o vėliau ji viena augina jųdviejų sūnų Christianą.
Išskyrus trumpą santuoką su anglu fotografu Davidu Bailey, ji neišteka nė už vieno iš savo gyvenimo partnerių, kurių garsiausias buvo italų kino žvaigždė Marcello Mastroianni, jos dukters Chiaros tėvas. Vis dėlto tik pažintis su Jacques'u Demy, kuris jai pasiūlo „Šerbūro lietsargius“, pakeičia jos karjeros kryptį ir paverčia dvidešimtmetę ingénue kino žvaigžde.
Catherine Deneuve – padedama savo nepriekaištingo šalto grožio, primenančio Gretą Garbo arba Alfredo Hitchcocko šviesiaplaukes – nuo to laiko užkariauja tiek komercinių filmų, tiek autorinio kino ekranus. Kategoriškai atsisakydama vaidinti teatro scenoje, ji filmuojasi su grandais (F.Truffaut, L.Bunuelis, R.Polanksis), bet padeda ir jauniems prancūzų debiutantams (Arnaud Desplechinas, naujas Emmenualle Bercot kelio filmas „Ji išeina“). Iš viso 120 filmų ir nė akimirkai neprigesusi žvaigždė.
Jos filmografijoje – tokie filmai kaip Romano Polanskio „Pasibjaurėjimas“, Luis Bunuelio „Dienos gražuolė“ ir „Tristana“, François Truffaut „Misisipės sirena“ ir „Paskutinis metro“, André Téchiné „Mano mėgstamas metų laikas“ ar „Vagys“, Larso von Triero „Šokėja tamsoje“, François Ozono „Aštuonios moterys“.
Kino kritikė Ginette Vincendeau neįtikėtiną jos karjeros tvarumą aiškina tuo, kad Catherine Deneuve įkūnijo „perėjimą“ nuo hiperseksualių Brigitte Bardot tipo žvaigždžių prie „natūralių ir išlaisvintų herojų“. „Ji įsitvirtino kaip simbolinė sociokultūrinės prancūzų tapatybės figūra“, – priduria Gwénaëlle Le Gras knygoje „Deneuve mitas“.
Amerikiečių žurnalo „Look“ karūnuota kaip „gražiausia pasaulio moteris“, dizainerio Yves'o Saint-Laurento mūza yra tapusi Marianne veidu. Užsieniečiams ji įkūnija prancūziškąją eleganciją ir yra viena iš nedaugelio Prancūzijos aktorių, atsidūrusių Holivudo „Šlovės galerijoje“. Jos kaip neliečiamos ikonos statusas gali ir suerzinti – „Deneuve nėra gyva dievybė“, – yra pratrūkęs aktorius Jeanas-Pierre'as Bacri, jos partneris Nicole Garcia filme „Vendôme aikštė“.
Tačiau už jos buržua žavesio slypi „visai ne ledinė moteris. Ji gali būti tamsi, ji visada pasirengusi rizikuoti“, – patikina režisierė Nadine Trintignant, kuri ją filmavo juostoje „Tai nutinka tik kitiems“.
Ikonoklastiškoji Deneuve taip pat siejama su Serge'o Gainsbourg'o dainomis ir netgi politiniais praėjusio šimtmečio įvykiais – 1971-aisiais ji pasirašė „343 paleistuvių manifestą“, garsiąją peticiją, raginančią legalizuoti abortus. Šiandien ji ypač saugo savo asmeninį gyvenimą ir pasižymi tvirtu charakteriu. „Dominatrica“, – apie ją yra pasakęs Roger Vadimas.
„Deneuve negalima erzinti – jai kas nors patinka arba ne, – patikina aktorius Fabrice'as Luchini, jos partneris kitame F.Ozono filme “Potiche„. – Ši aktorė nepakenčia nesąmonių.“