Vienos jų buvo planuotos. Tai nauji festivalio vadovai Carlo Chatrianas ir Mariette Rissenbeek, perėmę Berlynalės vairą iš 18 metų jai vadovavusio Dieterio Kosslicko. Tai nauja konkursinė programa „Encounters“, kuri kvietė ieškoti drąsių nepriklausomų kūrėjų darbų (nors kol kas filmų atranka nespėjusi savęs aiškiai atskirti nuo kitų festivalio programų). Tai visą Berlynalę ore kabojęs pažadas, kad pagrindinės konkursinės programos meninė kartelė, ypač po pernai metų, bus kilstelėta – ir atsidūsėjimas, kai jau klasika tapusį klausimą „ar matei ką nors gero?“ Berlyno gatvėse pakeitė gerokai entuziastingesnis dalijimasis festivaliniais įspūdžiais.
Kiti pokyčiai nebuvo planuoti, bet, anksčiau ar vėliau, turėjo nutikti. Prieš Berlynalės startą laikraščiui „Die Zeit“ paskelbus, jog festivalio įkūrėjas ir pirmasis vadovas Afredas Baueiris kolaboravo su nacių režimu, teko atšaukti jo vardo prizą – „Sidabrinį lokį“ už naujų perspektyvų atvėrimą kine.
Berlynalei teko perrašyti savo pačios istoriją ir turbūt nenuostabu, jog šiame kontekste dar dygesni pasirodė tie filmai, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai (nors dažnai ir didaktiškai bei dar didaktiškiau) kalbėjo apie atminties politiką. Nuo pagrindiniame konkurse dalyvavusios ir geriausiu dokumentiniu filmu pripažintos Rithy Panh juostos „Apšvitinti“ (Irradiated), pasiūlančios XX a. karų montažą, iki „Auksinį lokį“ laimėjusio, Irano režimo iš šalies neišleisto režisieriaus Mohammado Rasoulofo filmo „Blogio nėra“ (There Is No Evil), kuris be mirties bausmės ir jos keliamų moralinių klausimų prabyla ir apie asmeninius pasirinkimus. O iš jų juk ir yra rašoma istorija.
„DAU. Nataša“ ir jos etiniai klausimai
Šių metų Berlynalėje audringiausių diskusijų objektu, kaip ir buvo galima tikėtis, tapo Iljos Chržanovskio projektas „DAU“. Sakytum, irgi apie istoriją, jei nebūtų ir apie dar šimtą kitų, vienas kitam prieštaraujančių dalykų.
Iš pradžių šokiruoja DAU gabaritai. Galima ilgai vardinti skaičius (13 metų darbo, 40 mėnesių filmavimo, 549 scenos, 400 pagrindinių ir 10 000 pagalbinių aktorių), tačiau kuo toliau, tuo labiau atrodo, jog suprastindami DAU iki skaičių tik apgaudinėjame save, manydami suprantą šio megalomaniško projekto mastą.
Nes kalbame ne apie daug statistų ir ilgas filmavimo valandas, o apie alternatyvią realybę, iki smulkmenų rekonstruotą sovietinį mokslo institutą, kuriame veikia savos taisyklės – dėvėti sovietinius rūbus, valgyti sovietinius patiekalus, patikros metu atiduoti visus modernaus gyvenimo atributus yra tik kelios iš jų. Kalbėdami apie DAU, kalbame apie keistą, kontroversišką, o kai kurių akimis stačiai beprotišką socialinį eksperimentą, kuris buvo paverstas lig šiol neregėtų apimčių kino projektu.
Tuomet šokiruoja DAU užkulisiai. Gandų apie DAU sklandė daug. Kad režisierius I.Chržanovskis save laiko dievu, kad DAU tapo savotiška sekta, kad projektas finansuojamas neaiškiais pinigais (o pinigų tokio masto projektui reikėjo beprotiškai daug – tiek daug, kad tiksli suma iki šiol neatskleidžiama). Vėliau pasigirdo anoniminiai liudijimai apie projekto metu patirtą psichologinį ir fizinį smurtą, manipuliavimą projekto dalyviais, apie sekso ir prievartos scenas, kuriose dalyvauja girti, vadinasi, už savo veiksmus galimai nebeatsakantys aktoriai.
Šiuos kaltinimus režisierius kategoriškai neigia, nors, pavyzdžiui, interviu neslepia, kad projekte tekdavo dirbti ir po 36 valandas (I.Chržanovskio tegimu, visų bendru sutarimu bei noru), ir sulaukti jo klausimų apie seksą. Kad visi, net, pavyzdžiui, garsistai, suprastų, apie ką yra šis projektas.
Galiausiai, šokiruoja pats filmas. Konkursinėje Berlynalės programoje buvo pristatytas pirmasis iš 13-os ilgametražių DAU filmų – „DAU. Nataša“ (DAU. Natasha), kurios operatorius Jurgenas Jurgesas pelnė „Sidabrinį lokį“ už indėlį į kino meną. Ir tai turbūt buvo kompromisinis sprendimas, leidęs ant pjedestalo neužkelti daug moralinių klausimų keliančio filmo, tačiau tuo pat metu jo ir neignoruoti.
„DAU. Nataša“, režisuota drauge su Jekaterina Oertel, yra filmas apie bufeto vedėją Natašą ir jos audringus santykius su kolege Olga, kurią vieną minutę glaudžia prie širdies, kitą – siunčia ant trijų raidžių ir už plaukų tempia pro duris. Apie girtą ir dėl kalbos barjero komišką vienos nakties nuotykį su prancūzų mokslininku ir po pastarojo sekusį šiurpų Natašos tardymą. Ir šiurpų ne tiek dėl savo fiziškumo (nors jo čia daug), kiek dėl tardytojo manipuliacijų. Draugystę siūlantis ir išgerti pilantis vyras netrukus ima žeminti ir naudoti fizinę jėgą. Ir tą pačią seką vėl kartoja iš pradžių.
Žiūrint „Natašą“ norisi gūžtis. Nepaliauji savęs klausti, kodėl reikia žiūrėti į nesibaigiantį alkoholizmo liūną, į girtų žmonių vaidus ir smurtą. Nepaliauji savęs klausti kiek tai, ką matai, peržengia filmo ribas ir persikloja su realybe. Kiek DAU iš tiesų yra išgyventas, iškentėtas, išverktas?..
Tačiau išėjus iš kino salės, filmas, regis, vis labiau auga. Scenos, kurios atrodė per ilgos, po truputį įgauna prasmę – jei būtų tvarkingai surašytos scenarijuje, jos būtų perpus trumpesnės ir turėtų aiškesnę konflikto ašį, tačiau čia, visai kaip realybėje, tuomet, kai viskas jau turėtų baigtis, kažkas įpila žibalo į ugnį, tada, kai, atrodė, viskas buvo jei ne gerai, tai bent pakenčiama, pratrūkstama graudžiai verkti. Ir filmas, iš pradžių atrodęs kaip pilstymas iš tuščio į kiaurą, sulig kiekviena diena tampa vis labiau įkrautas.
Banalu kalbėti apie tikrumą, ypač turint omeny, kad jis šiuo atveju turi savo kainą – ir pastarosios, gali būti, mes dar nesuprantame. Tačiau „DAU. Nataša“ galiausiai sužavi, šokiruoja, piktina ne dėl ko kito, o būtent dėl savo tikrumo.
Tylieji – laimėję ir nepastebėtieji
Jei reiktų konkursinėje programoje rinkti didžiausią priešingybę „Natašai“, turbūt savo balsą atiduočiau Hong Sang-soo tobulai paprastai „Moteriai, kuri bėgo“ (The Woman Who Ran) – filmui, kuris buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ už geriausią režisūrą.
Prieš dvejus metus, aptardama kitą Hong Sang-soo filmą, pristatomą Berlynalėje, rašiau, jog režisierius stebina dėl dviejų dalykų – produktyvumo ir ištikimybės sau: „Kol kiti režisieriai verčiasi per galvas, nepaliaujamai ieškodami kažko naujo ar vaikydamiesi festivalinių madų, Hong Sang-soo užtikrintai kartoja ir kartojasi: grįždamas prie tų pačių temų ir motyvų, kuriuos naudojo ankstesnėse savo juostose, ir naudodamas pakartojimus kaip stilistinę priemonę, kuriančią filmo struktūrą.“
„Moteris, kuri bėgo“ taip pat žengia šia kryptimi. Trys moters susitikimai su draugėmis Seulo priemiestyje, trys pasakojimai apie į komandiruotę išvykusį vyrą ir glaudų jųdviejų santykį (per penkerius metus vyras ir žmona vienas nuo kito atsiplėšia pirmą kartą, nes vyras įsitikinęs, kad tie, kurie vienas kitą myli, turi būti drauge), bei trys skirtingos šią istoriją lydinčios reakcijos. Ir vis negrabiai lupamas obuolys. Ir vis gyvenimo stebėjimas per ekraną.
Hong Sang-soo, pasirinkdamas tvirtą struktūrą, bet, kaip jam būdinga, tiek vizualiai, tiek dramaturgiškai buitišką, ironijos prisodrintą vyksmą, pasiūlo dar vieną savo mėgstamų temų – vienatvės, meilės, noro būti kitu ir švelnaus apmaudo, jog vis tik esi tik savimi – variaciją. Tačiau šįkart filmo pavadinimas, sėjantis galvoje abejonę (ar tikrai kelių dienų atsipūtimas nuo rutinos nėra pabėgimas nuo savo tikrojo gyvenimo?), ir skaidraus liūdesio kupinas finalas netikėtai įžemina filmą. „Moteris, kuri bėgo“ žiūrovo nepaleidžia taip lengvai, kaip ankstesni režisieriaus darbai.
Apmaudu, jog be apdovanojimų liko kiti du konkurso tylieji filmai – Kelly Reichardt „Pirmoji karvė“ (First Cow) ir Tsai Ming-Liango „Dienos“ (Days).
Pastarąjį filmą – beveik pustrečios valandos, lėtą, nuo naratyvinio standarto per šviesmečius nutolusį ir, kaip skelbiama įžanginiuose titruose, intencionaliai nesubtitruotą – rodyti festivalio pabaigoje ir dar 9 val. ryto yra drąsus sprendimas. Iš pradžių, žinoma, kankiniesi, muistaisi, galvoji, gal nieko baisaus, jei posmą nusnausi, bet įveikus nuovargį ir nustojus priešintis lėtam ritmui, prieš akis pradeda vertis tikro meistro darbas, priverčiantis susikoncentruoti į regimą, o ne girdimą ar perskaitomą.
Iš „Dienų“ ryškiausiai įsimena žvilgsnis į lietų, į nugarą įsmigusios akupunktūros adatos, tuščias viešbučio kambarys, iš jo išleidus kitą vyrą. Visi trys vaizdiniai – apie skausmą. Ir apie tylią tylių dienų viltį, kad galbūt rytoj bus truputį geriau.
„Pirmoji karvė“ yra visai kitaip tylus filmas. Taip kiekvienu kadru ramybe spinduliuojantis, toks subtilus ir niuansuotas gali būti tik Kelly Reichardt režisuotas vesternas.
Jo dėmesio centre atsiduria Sausainiuku pramintas virėjas ir iš Kinijos atvykęs King Lu – jiedu XIX a. pradžios Oregone naktimis paslapčiomis melžia pirmąją į šį kraštą atgabentą karvę ir įsigudrina kepti turguje parduodamus pyragėlius. Tokius, kurie juos valgantiesiems primena ir rytą pas mamą, ir mylimą kepyklėlę Londone.
K.Reichardt filme veikia ne mačistiniai personažai – mažakalbiai pusamžiai baltaodžiai vyrai su cigarete lūpose, įprastai tampantys vesternų protagonistais, o šnekus bei verslus kinas ir jautrus kepėjas, kuris pakalbina karvę ją melždamas. Jųdviejų draugystė tampa jei ne simboliu, tai bent priminimu, jog iš tokių į žanrinius (plačiąja šio žodžio prasme) rėmus netelpančių žmonių santykių ir gimsta didūs dalykai. Kas tai bebūtų – filmai ar ištisos kultūros.
Kalbant apie aktualijas
Kaip ir kiekviename festivalyje, taip ir šių metų Berlynalėje netrūko filmų, kurie kine aktualizuoja tai, kas šiandien labiausiai neramina, baugina, sukelia galvos skausmą. Du iš jų – pagrindiniame konkurse dalyvavę filmai „Niekada retai kartais nuolat“ (Never Rarely Sometimes Always, rež. Eliza Hittman) ir „Ištrinti istoriją“ (Delete History, rež. Benoît Delépine ir Gustave Kervern) – buvo įvertinti ir apdovanojimų ceremonijos metu.
Kai 17-etė Autumn, lydima pusseserės, slapčiomis nuo tėvų vyksta į kitą valstiją, kad galėtų nutraukti nepageidaujamą nėštumą, jai reikia atsakyti į klinikos darbuotojos užduodamus klausimus. Ar esate patyrusi fizinį smurtą? Ar jūsų partneris yra vertęs jus užsiimti seksu? Į kiekvieną klausimą yra keturi atsakymų variantai: niekada, kartais, retai, nuolat.
Per vos kelias minutes trunkančią sceną, atsakytus ir nutylėtus atsakymus, žiūrovai supranta kokia sudėtinga yra Autumn – šiaip jau uždaros, atvirauti nelinkusios merginos – istorija.
„Niekada retai kartais nuolat“, pelnęs Didįjį žiuri prizą, yra vienas tų filmų, kuriuos linkstama vadinti „reikalingais“. Nes viena yra skaityti naujienas apie tai, su kokiais iššūkiais šiandien susiduria moterys JAV, priėmusios sprendimą darytis abortą, ir visai kas kita pamatyti kelias jaunos moters gyvenimo dienas, ir visą emocinę, biurokratinę, finansinę kebeknę, kurią tenka pereiti.
Atrodo, kad režisierė savo personažėms nesuteikia nė lašo atilsio. Kai viskas jau ir taip sunku, netrukus tampa dar sunkiau. Kartais viso to gali atrodyti per daug, bet būtų naivu galvoti, kad taip nebūna. Būna, ir turbūt ne taip jau ir retai.
E.Hittman filmas, kuris tiek savo koloritu, tiek emocijų raiška gali pasirodyti santūrus ar, iš pirmo žvilgsnio, net šaltokas, reikalauja žiūrovo kantrybės bei susikaupimo. O taip pat ir empatijos – greta manęs peržiūros metu sėdėjęs vyras, akivaizdžiai skeptiškai vertinantis abortus, viso filmo metu sunkiai nusėdėjo kėdėje, dūsavo, vartė akis ir visaip kaip rodė savo nepritarimą. Kad ir kaip bežiūrėsi, tai atrodo tik dar vienas įrodymas, jog šio filmo tikrai reikėjo.
Komedijoms didžiuosiuose festivaliuose kartais ne taip jau lengva būti pastebėtoms ir įvertintoms, todėl smagu kad festivalyje neliko pamirštas režisierių Benoît Delépine ir Gustave Kervern filmas „Ištrinti istoriją“, pelnęs jubiliejinės 70-ios Berlynalės „Sidabrinį lokį“.
Išgirdus, jog „Ištrinti istoriją“ yra komedija apie gyvenimą interneto eroje, tikiesi blogiausio – didaktiškos komedijos, kurioje moralizuojama apie socialinius tinklus, žmonių susvetimėjimą ir besaikį vartotojiškumą. Tačiau B.Delépine ir G.Kervern pasijuokia iš visko: ir iš „Geltonųjų liemenių“ judėjimo, ir iš Vatikano, ir iš Prancūzijos biurokratinio aparato, ir iš savo personažų, kurie nuolat priima vienas už kitą kvailesnius sprendimus.
Taip, galbūt filmo finale ir galima išgirsti šiek tiek moralizuojančių gaidelių, ir galbūt šis filmas po gero penkmečio praras savo vertę – viskas keičiasi tokiais tempais, jog kūriniai apie aktualijas labai greitai gali pasirodyti beviltiškai pasenę. Tačiau 2020-aisiais „Ištrinti istoriją“ pataiko tiesiai į dešimtuką. Tai aktuali, aštri, šmaikšti, nei į žiūrovą, nei į šiuolaikinę visuomenę iš aukšto nežiūrinti komedija – džiugu, jog jau netrukus pasirodysianti ir Lietuvoje.
