Negailestingas apšilimas
Siaubo trileris „Namai, kuriuos pastatė Džekas“ nėra toks baisus ir gąsdinantis, kaip žadėjo šiurpus anonsas ir įspėjimai vengti filmo silpnesnių nervų žiūrovams. Grėsmingą nuojautą kūrė ir užkulisiuose apkalbėtas Kanų festivalio reikalavimas sušvelninti vaikų žudymo sceną. Niekas nežino, kokia medžioklė buvo sumontuota originaliai versijai ir ar iškirptus momentus Larsas sugrąžins komercinio repertuaro žiūrovams. Lietuvoje filmas, tikėtina, gaus negailestingiausią amžiaus cenzą ir sulauks diskusijų bangos.
Vienas žiūrovas „Twitter“ rašė, kad mažiausiai 100 žmonių išėjo iš seanso ir nesulaukė pabaigos. Kitose „recenzijose“ skambėjo konkretūs kaltinimai: pasišlykštėtinas, liguistas, apgailėtinas, vimdantis, žalojantis vaikus ir moteris.
Ko gi daugiau tikėtis iš trilerio apie serijinį žudiką, kuris būsimą 61-ąją auką informuoja apie įvykdytas 60 žmogžudysčių? Apsiskaitęs, išsilavinęs, iškalbingas ir išvaizdus Džekas kenčia nuo susidvejinusios asmenybės. Vienišas inžinierius svajoja būti vertinamu architektu ir pats projektuoja namą ant ežero kranto su vaizdu į ugnikalnį.
Jį kamuoja sąžinės priekaištai už padarytus nusikaltimus, kurie Džekui atstoja meno kūrinius. Todėl žudo jis ne bet kaip, o išradingai. Kūnus jis kruopščiai užšaldo milžiniškame picų šaldytuve, dar patobulina ir ketina iš jų sudėlioti instaliaciją.
„Namus, kuriuos pastatė Džekas“ net galima laikyti savotiška Larso von Triero psichoterapija – visai tikėtina, kad Matto Dillono įkūnijamas manipuliatorius, negailestingas cinikas, melagis, pedantas, patologinis kankintojas ir amoralus sadistas Džekas yra režisieriaus prototipas. Finaliniams titrams parinktos Ray’aus Charleso dainos žodžiai skamba pranašiškai, tarsi išreiškiant troškimą pasitaisyti: Hit the road Jack and don't you come back no more, no more, no more, no more..
Tai nėra pats geriausias danų provokatoriaus filmas, bet jis išpildo visus žiūrovų lūkesčius. Šokiruojantį filmą stebėti įdomu, nepaisant smurtinio brutalumo ir žudymų aktų. Larsas von Trieras monologais perteikia Džeko gyvenimo filosofiją ir bando pateisinti jo motyvaciją, prilygindamas žudynes paveikslams, skulptūroms, bažnyčioms ir muziejams. Siaubo trilerį papildo ir archyviniai kadrai.
Ryškiausias festivalio perlas
„Ypatingame žvilgsnyje“ tarp įsimintiniausių filmų sužibėjo jaunojo kinų talento Bi Gano magiška ir poetinė misterija „Ilgos dienos kelionė į naktį“ (Long Day’s Journey Into Night).
Prarastos mylimosios suniokoto miestelio griuvėsiuose ieškantis jaunuolis užsuka į kino salę ir užsideda 3D akinius įpusėjus filmui ir jo asmeninei klajonei. Tuomet įsižiebia kūrinio pavadinimas 3D formatu, o žiūrovai patys mikliai užsideda 3D akinius. Tai unikaliam seansui prideda dar daugiau magijos.
„Buvau kino teatre ir staiga atsidūriau čia. Šioje vietoje“, – ištaria mūsų vedlys. Režisierius panardina žiūrovus į gražią, ambicingą ir lyrišką fantaziją apie nakties pagundas, ilgesingas dainas, detektyvinį mįslingos žūties tyrimą ir nenuraminamą širdį. „Kuo mažiau žinai, tuo mažiau pamiršti“, – sako nepailstantis ieškotojas.
3D kameromis ir vieninteliu 52 minučių kadru nufilmuota scena yra nerealiausia, ką teko iki šiol pamatyti Kanuose per 8 dienas. Režisierius imasi ne tik sudėtingų techninių viražų, bet ir pasakoja intriguojančią istoriją su Kinijos, Taivanio ir Honkongo aktoriais.
„Ilgos dienos kelionė į naktį“ privalėjo būti rodoma pagrindiniame konkurse ir pelnyti geriausio režisieriaus titulą. Gaila, kad Thierry Fremaux vėl pritrūko pasitikėjimo jaunąja karta, kuriančia originalų kiną ir nebijančia iššūkių.
Bergmano enciklopedija
Vokiečių veteranė Margarethe von Trotta specialioje programoje „Kanų klasika“ pristatė dokumentinį filmą „Beieškant Ingmaro Bergmano“ (Searching for Ingmar Bergman).
Jį svarbu rekomenduoti švedų maestro gerbėjams ir dar nemačiusiems nė vieno jo šedevro. Nuo „Septintojo antspaudo“ pradėjusi žiūrėti Bergmaną režisierė lankosi realiose filmavimo vietose, apvažiuoja režisieriaus kūrybai reikšmingus miestus (Stokholmą, Miuncheną, Paryžių), daug laiko praleidžia Faro saloje (kur kartais grįžta Bergmano vaiduoklis), iškerpa reikšmingas scenas iš gerbiamiausių ir mažiau žinomų filmų ir jas komentuoja pati arba su prie filmo dirbusiais žmonėmis.
M. von Trotta kalbina 11-oje filmų vaidinusią aktorę Liv Ullmann, sūnų Danielį (kuris nejaučia nė krislelio ilgesio tėvui), režisierius Rubeną Ostlundą (jis mokėsi kino pas Bergmano priešininką Bo Widerbergą) ir Mia Hansen-Love ir kt. Linksmiausiai Kanuose buvo reaguojama į istoriją apie Bergmano vaikus, kurie pirmą kartą susitiko Faro saloje per tėvo 60-mečio jubiliejų ir tik tada sužinojo, kiek seserų ir brolių turi.
