Mistinio detektyvo žaidimas
Su dideliais lūkesčiais lauktas ir Kanų nepriklausomos programos „Kritikų savaitė“ apdovanotas perspektyvusis D.R.Mitchellas pasistiebė arčiau „Auksinės palmės šakelės“. Tačiau dirbtinai ištęsto ir nuobodaus mistinio trilerio „Žemai po Silverleiko miestu“ (Under the Silver Lake) pasirinkimas konkursinei programai nepasiteisino.
Režisieriui galėtume peradresuoti beveik visas Larso von Triero nuodėmes. Jis mėgaujasi smurtu ir traiško galvas be pateisinamos priežasties, paslysta mizoginijoje, perkrauna scenas nuogais moterų kūnais ir nesibodi ekstravagancijos.
Rytų Los Andželo priemiestyje Silverleike įsisiautėja paslaptinga žudikų gauja, įtikėjusi, kad vietiniai gyventojai jausis laimingesni, kai gatvėse neliks nė vieno šuns.
„Žmogus-voras“ Andrew Garfieldas vaidina ištvirkusį bedarbį donžuaną, kurį sudomina nepažįstama gražuolė kaimynė su šuniuku. Po trumpo pasimatymo mergina vardu Sara (ją įkūnija Riley Kelough) dingsta be žinios ir netrukus paskelbiama žuvusia kartu su pagrobtu milijardieriumi. Vaikinas netiki, kad jo išrinktoji galėjo dirbti prostitute ir užsigeidžia viską išsiaiškinti. Įkalčius ir užuominas jis rankioja iš tyčia paliktų kodų popdainų žodžiuose, televizijos laidose, senuose Holivudo filmuose, stalo žaidimuose, reklamos stenduose, saldumynų pakeliuose.
Čia režisierius užsižaidžia nereikalingais posūkiais ir prisigalvoja begalę veikėjų, kurie atsiranda, pradingsta, paskęsta, nusišauna ar pasimiršta. Detektyvas dar labiau sunarpliojamas muzikinėmis mįslėmis, kurių galimus atsakymus diktuoja išgalvota grupė „Jėzus ir Drakulos nuotakos“ bei „Nirvanos“ lyderio Kurto Cobaino gitara. Scenarijuje atsisakoma net elementariausios logikos ir pasileidžiama į gausybę pabaigų, nes režisierius tiesiog nesutramdė idėjų antplūdžio.
Literatūrinis ir filosofinis detektyvas
Korėjos kino veteranas Lee Chang-dongas grįžta į Kanus po ilgos 8 metų pertraukos. Žiuri prizo už geriausią Kanų scenarijų savininkas nebijo keistis ir išbandyti savęs nepažįstamame žanre.
Dramatiškas trileris „Deginant“ (Burning) radikaliai skiriasi nuo ankstesnių jo filmų („Poezija“, „Oazė“, „Paslaptinga saulės šviesa“). Režisierius ramiai kursto įtampą, išmintingai kaitalioja tempą, apgaudinėja žiūrovą, paraleliai vysto bent dvi įmanomas interpretacijas ir nepaleidžia auditorijos iki pat finalinio susidūrimo.
Lee Chang-dongas meistriškai sukinėjasi Hitchcocko teritorijoje, kurią papildo japonų rašytojo Haruki Murakami apsakymo „Tvartų deginimas“ (Barn Burning) idėjos ir grįžtelėjimai į Williamą Faulknerį. Vis dėlto, atrodo, kad nepriekaištingai išpildytas filmas į konkursą buvo priimtas tik tam, kad užpildytų dvidešimtuką –vargu, ar jis taps rimtu pretendentu į apdovanojimus. Prizams galėtume „pritempinėti“ aktorius ir mažiausiai žinomą jaunuolį You Ah-iną, perteikiantį vienišumą, prisirišimą, pamišimą, vojerizmą ir įniršį ypač įtikinamai.
Lee Chang-dongui rūpi šiuolaikinė Pietų Korėja, pirmaujanti jaunosios kartos nedarbo statistikoje. Jį taip pat domina šalyje masiškai užsiveisę „getsbiai“: patraukliai atrodantys, prabangiai gyvenantys ir daug uždirbantys asmenys, kurie neaišku, ką iš tiesų veikia, ir kaip gauna pavydėtinas pajamas. Trečias svarbus istorijos įrankis – jaunus žmonės išbalansuojantys ir į paranoją išvirstantys nekontroliuojamo pykčio protrūkiai.
Režisierius suformuoja meilės trikampį. Lakios vaizduotės bedarbis rašytojas gyvena nuteisto tėvo namuose ir apsiima prižiūrėti kaimynystėje užaugusios merginos katę. Tarp jų spėja užgimti susižavėjimas.
Iš kelionės Kenijoje simpatiškoji kaimynė grįžta su atsitiktinai sutiktu paslaptingu verslininku, kuris tuoj nuvilioja ją ištaigingu „Porsche“ ir prabangiu gyvenimo būdu. Trijulė dažnai susitinka įvairiose Seulo elito pamėgtose vietose. Po neplanuoto apsilankymo pas jį mergina kažkur vėl išvyksta ir neatsiliepia į telefono skambučius. Iš tuščių namų pradingsta ir katė. Jaunuolis įtaria, kad šiltnamius deginti pamėgęs nepažįstamasis turtuolis yra susijęs su merginos dingimu kaip į vandenį, bet neturi jokių įrodymų ir seka paskui savų įtarimų versiją.