Išderintų stygų pora
Vizualiai ištaigingas „Šaltasis karas“ įsitvirtins tarp 71-ojo Kanų festivalio konkurso lyderių, tačiau turiniu neprilygsta ankstesniam P.Pawlikowskio filmui „Ida“.
„Šaltasis karas“ pasakoja apei neįmanomos meilės dilemą tarp pianisto, kompozitoriaus, dirigento Viktoro ir dainininkės, šokėjos, gražuolės Zuzanos. Jų komplikuoti ir aistringi santykiai auga, blėsta ir vėl įsiplieskia nuo 1949-ųjų iki 1964-ųjų, o meilės bangavimą veikia ir istorinės aplinkos nuotaikos.
Jie susitinka, skiriasi, glėbesčiuojasi, mylisi, išduoda, krenta, vėl keliasi, kamuojasi abejonėse, kankina save ir aukojasi komunistų partijos akylai prižiūrimoje Lenkijoje, rusų kontroliuojame Berlyne, nelegaliai pasiekto Paryžiaus džiazo klubuose ir apgaulingai saulėtame Splite (toks visai nebūtinas koprodukcinis posūkis į Kroatiją, atstojančią anų laikų Jugoslaviją). Jie trokšta būti pora, bet nesugeba kartu gyventi propagandos, špionažo, išdavysčių, ideologijų, neišsipildžiusių vilčių, šantažo ir baimės apsuptyje.
Nauja temperamentinga žvaigždė
Joanna Kulig fenomenaliai dainuoja lenkiškai ir rusiškai, šoka ir atsiduoda ryškiausiam karjeros vaidmeniui. Energija, charizma, žavesiu, temperamentu, unikaliu balsu, kūno plastika ji pasisavina kiekvieną filmo sceną.
Net keista, kad iki šiol ji vaidino televizijos serialuose ir komerciniuose filmuose, o nepastebimai Lietuvoje parodytoje prancūzų veteranės Anne Fountaine dramoje „Nekaltosios“ įkūnijo tik antraplanę personažę. Pripažintas lenkų režisierius patikėjo J.Kulig pirmą jos karjeroje pagrindinį vaidmenį ir jo nuojauta visiškai pasiteisino.
Jautrus nusilenkimas tėvams
Nedaug kam žinoma, kad kurdamas Zuzanos personažę ir rašydamas scenarijų režisierius matė savo tragiško likimo mamą. Jis interpretavo jos santykius su tėčiu, kurio taip pat jau nebėra šiame pasaulyje. Išgalvoti, bet realūs meilužiai gavo režisieriaus tėvų tikruosius vardus, o finalinis kadras baigiasi širdį draskančia dedikacija „mano tėvams“.
Vienintelis P.Pawlikowskis paaiškintų, kiek jam žinomų gyvenimo faktų paliko, o kiek įvykių užpildė dramaturgijos interpretacijomis. Bent jau po Antrojo pasaulinio karo įkurtas valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Mazowsze“ gastroliuoja aplink pasaulį net šiandien, o gegužės pradžioje koncertavo Vilniuje.
Režisierius neleidžia suabejoti, kad įstabiai operatoriaus Lukaszo Żalo nespalvotai nufilmuotas „Šaltasis karas“ yra giliai asmeniškas kūrinys. P. Pawlikowskis nuo pirmo kadro nustato filmo ritmą, kruopščiai ištobulina kiekvieną sceną (ją užbaigdamas sąmoningai įmontuotu trumpu tamsiu intarpu) ir per 83 minutes perbėga bene 20 metų Lenkijos istorijos.
Žlugdančios šeimos paslaptys
Pristatydamas „Dviejų režisierių savaičių“ rinkinį paskutinius kadencijos metus einantis meno vadovas Edoardas Waintropas prasitarė, kad katalonų kino meistro Jaime Rosaleso drama „Petra“ nusipelno būti pagrindiniame Kanų festivalio konkurse, kuris vis dar yra svetimas ispanakalbiams filmams.
Ciniško melo ir nutylėtų paslapčių drama neria gilyn į sudėtingai išsiraizgiusius šeimos santykius. Šį labirintą išnarplioti ne taip paprasta, kaip Kanų festivalio atidarymo filmą „Visi jau tai žino“. Kiekvienas iš septynių skyrių prasideda literatūrišku paaiškinimu, kas nutiks ir ko žiūrovui reikėtų tikėtis. Režisierius nenori išduoti svarbios informacijos, supainioja chronologiją ir pradeda pasakojimą nuo antro skyriaus, o vėliau du kartus grįžta į praeitį.
Asgharo Farhadi išduota ir tinkamai neišnaudota Barbara Lennie („Tokia šeima“, „Marija ir visi kiti“,„Magiška mergina“) įrodinėja, kokia ji nuostabi gabi aktorė. Jei „Petra“ būtų gavusi T. Fremaux palaiminimą, turėtume ir antrą galingą favoritę apdovanojimui. Jos vaidinama dailininkė ir šokėja yra bebaimė meilės ieškotoja ir žiaurių šeimos paslapčių paveldėtoja. Moteris kapstosi atsakymuose, nenujausdama, kokias siaubingas pasekmes slepia negailestinga tiesa, kurios kartais geriau nežinoti. „Petrą“ pravartu pamatyti ir dėl operatorės Helene Louvart indėlio.
