Melancholiška Kinijos realybė
Efektingame filme eilinį kartą fenomenaliai vaidina nepakeičiamoji autoriaus mūza ir žmona Zhao Tao, o Jia Zhang-ke dar sykį peržvelgia šiuolaikinės Kinijos nueitą ir radikalių pasikeitimų kupiną istoriją nuo 2001 m. iki 2018 m. Klaidingi pasirinkimai, atskirtis tarp skurdo ir turtuolių, valstybinių institucijų aklumas, korumpuota valdžia, Vakarų pasaulio įtaka, ekonomikos bumas, brangiai kainuojantis patiklumas ir vis nykstanti Kinija. Šiuos klausimus vizualinėmis ir poetinėmis metaforomis nuolat tiria Jia Zhang-ke. „Visiškai balti pelenai“ yra genami vėjo ta pačia kryptimi.
Vėl įsitikinsime, kad kinų tauta mėgsta dainuoti ir masiškai šokti. Šį kartą „The Village People“ popdainos „YMCA“ ritmu, bet ji užgroja net 4 sykius. Jei prisimenate, prieš 3 metus Kanuose konkuravusioje dramoje „Kalnai gali pasislinkti“, režisierius mėgavosi „Pet Shop Boys“ kultiniu hitu „Go West“.
Didesnis biudžetas suteikė galimybę išbandyti save veiksmo scenos choreografijoje ir režisūroje, o tai reiškia įžengti į Honkongo meistrų Johno Woo bei Johnny To teritoriją. Dviejų mafijos klanų susidūrimas sankryžoje su kung-fu, kumštynių ir susišaudymo elementais žiūrisi įspūdingai. Jia Zhang-ke treniruotė „Nuodėmės prisilietime“ nepraėjo veltui.
Lėto tempo drama „Visiškai balti pelenai“ trunka dvi su puse valandos. Nenuobodu, nes režisieriaus meistryste netenka suabejoti, nors beveik viskas jau matyta, melancholija pajausta ir dauguma idėjų išeksploatuota. Nepamirškime svaraus argumento, kad keistais principais sudaromoje Kanų žiuri komisijoje sukviesti aktoriai, režisieriai ir dainininkė, tikėtina, pirmą kartą pamatė Jia Zhang-ke filmą. Tokiems nepasiruošusiems ir naujiems žiūrovams „Visiškai balti pelenai“ gali sukurti neišdildomą įspūdį. Kad ir kas benutiktų, filme regime ryškiausią vyro meilės laišką žmonos aktoriniam talentui. Zhao Tao jau atėjo laikas atsiimti seniai pelnytą apdovanojimą.
Čia angelai gyvena
Kanų oficiali programa šiemet prikaupė filmų, kurių pavadinimuose dominuoja angelas. Jų yra net trys ir kai juos pamatai beveik iš eilės, tikrai pradedi žvalgytis angelų sargų.
Christophe’as Honore išpildė Kanų troškimą rodyti daugiau filmų LGBT tema, tačiau beviltiškai ištęstas ir sentimentaliai lyriškas „Atleisk man, angele“ (Sorry Angel) neįsiminė. ŽIV pasigavęs rašytojas supranta, kad nebesulauks 40-ojo jubiliejaus, bet užmezga santykius su dvigubai jaunesniu jaunuoliu. Ar verta gaišti laiką dėl istorijos, kurią jau matėme ne viename kitame filme, gal kitoje šalyje, gal kitame laikotarpyje? Beje, taip poetiškai ir rimuotai žmonės realiame gyvenime tiesiog nebendrauja. Atleisk angele, bet ne ne ne.
Iš Pedro ir Augustino Almodovarų draugystės su „Šiuolaikinių žvėrių“ (Wild Tales) prodiuseriais gimė argentiniečio Luiso Ortega stilingas, dinamiškas, juodai linksmas, diskografinis biografinis trileris „Angelas“ (The Angel) apie ilgiausiam laisvės atėmimo periodui Argentinoje izoliuotą serijinį žudiką Carlosą Robledą Punchą. Tyro vaikiško veido jaunuolis anksti pateko į nedėkingą aplinką, atsikratė baimės pojūčio, apsiginklavo cinizmu, negailestingai iššaudė 11 žmonių ir įvykdė 42 vagystes. Jis nepagailėjo ir mylimo nusikaltimų partnerio, savo bendraklasio, kurį vaidina aktoriaus Ricardo Darino sūnus Chino. Pramoginis beprotiško tempo gaudynių trileris įdomus išpildymu, muzikiniu garso takeliu ir skleidžiama emocija. Režisierius supranta, kad panašių trilerių apie realius nusikaltėlius ir jų keliones į kalėjimus prišaudyta iki soties, todėl mėgaujasi sumiksuotu kokteiliu iš Scorseses, Tarantino ir Sorrentino. Nesustabdomą demoną vaidinantis debiutantas Lorenzo Ferro turėtų gauti daugiau pasiūlymų. Ir ne tik Argentinoje.
„Angelo veidu“ mama pravardžiuoja savo dukrelę, pameluojančią, kad jai – 11-a, nors iš tiesų yra jaunesnė. Atsainiai auklėjama, tėčio niekuomet nemačiusi ir pamokas praleidinėjanti mergaitė girdo viskiu pliušinius žaislus, o ir pati nepatingi gurkštelti alaus ar vyno. Apie tai yra Vanessos Filho trafaretiškai surežisuota drama „Angelo veidas“ (Angel Face). Prancūzų kino aktorė Marion Cotillard nepriekaištingai vaidina degraduojančią, neatsakingą, bedarbę, nuo alkoholio priklausomą moterį, kuri puošiasi blizgiomis suknelėmis ir puola tenkinti ištvirkusių vyrų svajones. Tačiau didysis filmo atradimas – debiutuojančios mažosios aktorės Ayline Aksoy-Etaix įtikinanti vaidyba. Kai tik mama pasitraukia pramogauti už kadro, mergaitė tempia filmą ant savo pečių.
Vienas Antarktidoje
Didžiausias festivalio netikėtumas laukė tarp vidurnakčio seansų įspraustas trileris „Arktika“ (Arctic). Danas jame Madsas Mikkelsenas sukūrė vieną galingiausių vaidmenų savo karjeroje. Jis dominuoja kiekviename kadre, nors beveik nekalba. Brazilų režisieriui Joe Pennai užtenka itin mažai žodžių, kad perteiktų įtampą, bauginančią nežinomybę, rūpestį, viltį, optimizmą, džiaugsmą, nepalaužiamą valią. Danų tyrinėtojo lėktuvas sudužo kažkur Antarktidos glūdumoje. Išlikęs gyvas pilotas laukia pagalbos, sukaupęs paskutinius dvasinių, psichologinių ir fizinių jėgų krislelius. Kad ir kiek išgyvenimo trilerių esame pamatę („127 valandos“, „Prarastasis“, „Viskas prarasta“), Madsas Mikkelsenas paverčia aštrios įtampos kupiną reginį išskirtiniu. Be to, jo kelyje pasitaiko ir balta poliarinė meška. Vien ši akistata verta bilieto į kiną.