Šeimos paslapčių maratonas nesibaigia
Šeštą kartą į Kanų festivalio konkursą pasibeldęs japonų veteranas Hirokazu Kore-eda (jo filmai rodyti ne tik pagrindiniame konkurse, bet ir „Ypatingo žvilgsnio“ programoje) dramoje „Vagišių šeimynėlė“ (Shoplifters) tęsia sau artimą šeimos temą. Jei matėte bent vieną ankstesnį režisieriaus kūrinį („Koks tėvas, toks ir sūnus“, „Vis einu, einu“, „Stebuklas“, „Mūsų mažoji sesutė“), nesuklysite pasirinkę mielą, tyrą, gražų kūrinį.
Bent filmą per metus spėjantis sukurti Hirokazu Kore-eda (2017 m. rudenį Venecijoje jis pristatė kriminalinį trilerį „Trečioji žmogžudystė“) neišradinėja dviračio ir važiuoja patikrintu maršrutu. Tradiciškai režisierius herojams pateikia ir sąžinės išbandymą bei prabyla apie atsakomybę už savo poelgius – keistoji šeimynėlė skurdą bando įveikti vogdama iš prekybos centrų ir parduotuvėlių, tačiau apelsinų vagystę įvykdęs berniukas netikėtai susilaužo koją ir patenka į spąstus. Netrukus prasideda policijos tyrimas, apklausos ir aferos.
Du vyrai – vienas veidas
Japoniškąją Kanų konkurso dieną pratęsė režisierius Ryusuke Hamaguchi. Į Rivjerą jis atvežė antiromantišką dramą „Asako“ apie nostalgiškus meilės labirintus.
Asako iš pirmo žvilgsnio įsimyli Baku, tačiau jų jausmai Osakoje išblėsta. Po kelių metų Tokijuje kavos parduotuvėje įsidarbinusi Asako sutinka į Baku be galo panašų vaikiną. Dar po penkerių metų į jos gyvenimą netikėtai pasibeldžia geidžiamu modeliu tapęs Baku, kuris buvo išsakęs pažadą: „Aš visuomet pas tave sugrįšiu“. Asako turės apsispręsti ir išsirinkti vieną iš jų.
Filmas pasižymi solidžiu scenarijumi ir giliai paliečiančiais, prasmingais dialogais. Graudžiai linksmos situacijos provokuoja juoktis ir jaudintis bei patvirtina seną tiesą, kad meilė ateina ir išeina, grįžta ir atsiveria antram šansui, palieka ir apsėda, priverčia kentėti ir pradžiugina, įkvepia ir išbando. R.Hamaguchi sujaudino Kanus netikėčiausiu romantišku siurprizu, kuris užgožė žymiai garsesnį H.Kore-edą.
Autentiškas, jaunatviškas, aistringas filmas gal ir nesulauks ypač daug žiūrovų dėmesio, nes „Asako“ reikalauja susikaupimo, kantrybės ir įsiklausymo, tačiau tai – ryškiausias pretendentas į geriausio scenarijaus apdovanojimą.
Pareiškimas Donaldui Trumpui
Užsispyręs revoliucionierius amerikietis Spike’as Lee šypsojosi net ir po 28 metų pertraukos sugrįžęs į Kanų konkursą. Filmą „Juodas kukluksklanas“ (BlacKkKlansman) tikriausiai turėtume laikyti komedija, nors jo turinys ne visad linksmas. Tikra 1968 metų istorija įvelkama į situacijų komedijų rūbą – jei užaugote su Eddie Murphy komedijomis apie apsikeitimus vietomis, atpažinsite šį režisieriaus triuką.
Spike’as Lee turi konkretų tikslą ir pasitelkdamas satyrą siunčia rimtą žinutę į Baltuosius rūmus. Per antradienio spaudos konferenciją režisierius atvirai kreipėsi į Donaldą Trumpą, neminėdamas jo vardo, bet riebiai pravardžiuodamas „motherfucker“. Pasak jo, D.Trumpui buvo suteikta galimybė viešai pasakyti „mums rūpi meilė, o ne neapykanta“, tačiau jis nepasmerkė kukluksklano ir nacistų. „Mes privalome pabusti ir nebegalime daugiau tylėti, todėl savo filmą laikau žadintuvo signalu“, – kalbėjo Spike’as Lee.
Diskoteka
Kanus į trijų dienų ekstazę įvarė argentiniečių kilmės provokatorius Gasparas Noe, o paralelinė nepriklausoma programa „Dvi režisierių savaitės“ įrodė galinti geriau pasirinkti prancūziškus filmus.
Jūs šlykštėjotės „Aš stoviu vienas“, jūs nekentėte „Nesugrąžinamo laiko“, jūs išjuokėte „Pasinerk į tuštumą“, jūs prakeikėte „Meilę“, o dabar pamėginkite „Kulminaciją“! Taip Kanų publiką viliojo raudonas plakatas su šelmiška režisieriaus šypsena apačioje.
Gasparas Noe išpildė pažadą, nes „Kulminacija“ yra vienas įsimintiniausių Kanų filmų. Režisierius išmintingai supainioja filmo struktūrą: pradžioje įjungia pabaigos titrus, kažkur ties viduriu paleidžia pradžios titrus su šokėjų, aktorių ir muzikantų pristatymu, o hibridinį reginį užbaigia pašėlusiu tempu. Papasakoti „Kulminacijos“ neįmanoma. „Kulminaciją“ būtina pamatyti ir tik kino salėje su užkeltų decibelų garsu.