Geri ketinimai, banalus išpildymas
Nedėkingos statistikos kalvis Thierry Fremaux parinko tikslingą filmą – absoliučiai „haštaginį“ karinį trilerį „Saulės merginos“ (Girls of the Sun), kuriam nebuvo lemta gauti kritikų meilės. Režisierės Evos Husson standartiniam trileriui būtų parankiau rodytis draugiškesnėje „Dviejų režisierių savaičių“ aplinkoje. Oficialiam konkursui #metoo ir #timeisup filmas yra per silpnas ir pernelyg paprastas, todėl bus negailestingai sutaršytas. Leidinio „Screendaily“ kritikai vos sukrapštė vieno balo vidurkį – šiemet tai blogiausias įvertinimas Kanuose.
1994 m. rugpjūtį ISIS teroristų vykdytų 7000 moterų ir vaikų grobimų Šiaurės Kurdistane įkvėpta režisierė scenarijuje pakeitė veikėjų vardus ir veiksmo vietas. Holivudiniams trileriams būdinga stilistika ji pasakoja apie nuskriaustų ir drąsių moterų įsteigtą pasipriešinimo batalioną, keršijantį žiauriems smogikams. Smurtautojai laikė moteris sekso vergėmis ir versdavo susituokti su parinktais džihadistais.
Pareigą keršyti ir bausti priima į visus taikinius pataikanti, šovinių nepritrūkstanti ir nesužeidžiama dieviškų akių iranietė Golshifteh Farahani. Įsivaizduokite visagalį ir lytį pasikeitusį Chucką Norrisą, kuriam nebūna jokių kliūčių.
Būrio vadė ir didmoteriška karžygė nestokoja motyvacijos – jos sūnus buvo pagrobtas, vyras nušautas jos akivaizdoje, o išprievartauta jaunesnioji sesuo nusižudė. Prie kurdų moterų grupuotės nežinia kodėl prisijungia vien tik fotoaparatu ginkluota vienaakė prancūzų karo reporterė (vaidina aktorė ir režisierė Emmanuelle Bercot). Finale ji graudinančiai paaiškina tragiškų įvykių svarbą, kad kiekvienas europietis suprastų ir užjaustų aukas.
Filmo ritmas stringa beprasmiškuose ir nebūtinuose „flešbekuose“, kurie melodramatiškai pristato karingų moterų išgyventas skriaudas. Paskutinis sugrįžimas į netolimą praeitį užtrunka bent 20 minučių, kai dėl nėščios kolegės ir vaikų gelbėjimo operacijos įvedama visai nauja veikėja, o siužetas pasukamas į pompastišką akligatvį. Pernelyg ilga pertrauka, kad prisimintum, kur realiame laike palikai kovotojų būrį. Šį epizodą su naujai įvestomis personažėmis vertėjo visai iškirpti ir filmas nieko neprarastų, bet Evai Husson trūksta patirties ir ji stengiasi dar ryškiau pabrėžti pasipriešinimo būtinybę.
Keisčiausia, kad režisierė net nesistengia vystyti kitų personažių ir pamiršta apie jų motyvaciją, tad visos merginos, esančios aplink būrio vadę ir prancūzų žurnalistę, tampa beveidėmis statistėmis, o jų pasiaukojimas ir žūtys nesukelia absoliučiai jokių emocijų. Priešų flange atsišaudantys teroristai vaizduojami kaip tipiniai ir trafaretiniai blogiečiai.
Nuobodi kelionė į kalnus
Moterų pareigos namuose, vyrų dominavimas ir nekvestionuotinas patriarchatas domina Irano režisierių Jafarą Panahi. Minimalistiniame hibridiniame kelio filme „Trys veidai“ (Three Faces) aktorė Behnaz Jafari važiuoja prabangiu automobiliu, kurį vairuoja pats Jafaras Panahi. Tik siaurais kalnų keliais pasiekiami Irano etninių kurdų kaimeliai juos traukia dėl gautos grėsmingos vaizdo žinutės: jauna mergina prisipažino apie pažeminimą šeimoje ir nusižudė, filmuodamasi mobiliuoju telefonu. Taip ji protestuoja, gindama asmeninį troškimą tapti aktore, kai šiam pasirinkimui nepritaria giminė. Ar tai tikras įrašas? Ar sufabrikuota manipuliacija?
Svečiai iš Teherano atvyksta išsiaiškinti tiesos, o dokumentika susilieja su vietinių gyventojų suvaidintomis situacijomis bei įskaitytais monologais. Jafaras Panahi turi svarbią ir rimtą misiją, tačiau paklysta akcentuodamas niuansus, kurių tiesiog neįmanoma suprasti nežinant konteksto. Pernelyg daug „kalbančiame“ filme gelbėjamasi kino poezija.
Jau aštuntus metus namų areštu baudžiamo, tačiau po šalį laisvai važinėjančio Jafaro Panahi politinio kankinio dalia (Teheranas neišleido režisieriaus į Kanus) įkvėps kritikus nusilenkti nišiniam filmui, kuris Kanuose susirinks aukštus pažymius. Vien dėl to, kad režisieriui 20 metų buvo uždrausta kurti filmus (iki 2030-ųjų), o jis maištauja, kovoja prieš nepriimtiną ideologiją, paslapčia filmuoja ir dar sugeba išsiųsti savo darbus į Kanus, „Trys veidai“ neišvengiamai tęs savo kelionę ir po visus kitus festivalius.
Berniukas ir vilkas
Čia ir norisi atkreipti dėmesį į Kanų nelygybę. Jafaras Panahi gavo du seansus „Lumiere“ salėje parankiausiais festivaliniais laikais, pakartojimą didelėje „Šešiašdešimtmečio“ salėje ir du seansus spaudai. O italų režisierė Alice Rohrwacher liko su vieninteliu dieniniu seansu „Lumiere“ salėje, į kurią turėjo sutilpti pakviesti svečiai bei akredituota spauda. „Laimingo Lazaro“ kūrybinei grupei teko gal tik pusė Kanų legendos, nes 16 val. 30 min. etiketas nereikalauja griežto aprangos kodo, o prie raudono kilimo dirba tik keli fotografai.
Apmaudu, nes „Laimingas Lazaras“ (Happy as Lazzaro) yra geriausias ir paveikiausias Kanų festivalio filmas per pastarąsias penkias dienas. Jį turėtų pamatyti kuo daugiau žmonių ir dalintis rekomendacijomis, tačiau auditoriją nuspręsta dirbtinai riboti, nes, tikriausiai, organizatoriai bei repertuaro planuotojai nepatikėjo filmu.
Magiškoje socialinėje pasakoje vaikinas moka susikalbėti su vilkais ir nuoširdžiai siekia lygių teisių turtingų piliečių pamirštiems paprastiems žmonėms. Filmą praturtina satyra, autentiška aktorių vaidyba ir paslapties jausmas. Režisierė atskiria dramą į dvi dalis: iš pradžių veiksmas vyksta civilizacijai neprieinamame kaime su neprofesionaliais aktoriais (nostalgiška praeitis), o po dramatiško įvykio persikelia į didelį miestą (slegianti dabartis), prisijungus keliems pripažintiems aktoriams. Alice Rohrwacher jaudinančiai vizualizuoja laiko tėkmę, kurioje geraširdiškumą užgožia ambicijos bei savanaudiškumas.
Unikalus seansas
Į Kanus pakviestas režisierius Christopheris Nolanas atvežė sinefilams neįtikėtiną dovaną. Jis įkalbėjo studiją „Warner Bros.“ iš originalių analogų pagaminti naują 70 mm kino juostą filosofiniam mokslinės fantastikos šedevrui „2001-ųjų kosminė odisėja“. 50-ies metų jubiliejų švenčiantis ir nei kiek nepasenęs legendinis Stanley Kubricko kūrinys buvo rodomas salėje „Debussy“. Filmas skambėjo taip, kaip 1968-siais sumanė Stanley Kubrickas – su specialia muzikine preliudija dar neatidengus ekrano. Dėl sudėtingos rodymo procedūros organizatoriams teko daryti pertrauką, kad mechanikas pakeistų juostas.
