Šios vasaros „Gilios upės tyliai plaukia“ repertuaro ašį sudaro nedidelė „Meno avilio“ kuruota programa, skirta sinefilijai ir kino žiūrėjimo praktikoms persvarstyti. Taip pat atsispiriant nuo bendruomeniškumo idėjos, organizatoriai prie programos sudarymo pakvietė prisijungti dar 11 organizacijų ir iniciatyvų tam, kad šis renginių ciklas stiprintų kino mylėtojų bendruomenę, skatintų diskutuoti apie kino patirtis, jų svarbą ir palaikytų kino kaip socialaus įvykio tradiciją.
Norėdami susipažinti su renginio partneriais ir jų perspektyva į „Gilios upės tyliai plaukia“ programą, kalbiname renginio partnerius iš Kauno menininkų namų – Agnę Bagdžiūnaitę, programos „Mokumentai“ kuratorę, ir Edviną Grinkevičių, išplėstinės Kauno menininkų namų programos „Unlearning Eastern Europe“ kuratorių
– Šiais metais Kauno menininkų namai dalyvauja „Gilios upės tyliai plaukia“ programoje pristatydami kino seansą, kuris yra programos „Mokumentai“ dalis. Papasakokite plačiau apie jūsų pristatomą turinį ir kodėl manote, jog jis yra aktualus būtent dabar?
– Agnė Bagdžiūnaitė: Kauno menininkų namai jau rugpjūčio 12 d., ketvirtadienį, 21 val. po Liubarto tiltu pristatys Thomo Anderseno filmą „Los Andželas vaidina save“, kuris yra programos „Mokumentai“, skirtos videomeno ir kino filmų, analizuojančių skirtingas realybes bei tų realybių konstravimą, peržiūrų bei diskusijų, dalis.
Filmų programoje „Mokumentai“ yra persvarstoma objektyvumo neįmanomybė. Šiais laikais mes susiduriame su nežmonišku kiekiu informacijos. Jos perteklius ir žmonių pasimetimas sukelia nepasitikėjimą ir baimę, kuria paprasta manipuliuoti ir dar labiau klaidinti jau ir taip pasimetusį vartotoją. Šia programa siekiame nuraminti žiūrovą ir jam suteikti žinių apie kuo platesnį spektrą metodų, kaip informacija gali būti pateikiama arba kaip kine jau seniai įsitvirtinusios montavimo paradigmos, naudojamos paneigti didžiojo naratyvo dominavimą.
– Šių metų “Gilios upės tyliai plaukia” programoje svarstoma apie sinefiliją ir kino žiūrėjimo praktikas. Klasikinė sinefilijos samprata sieja meilę kinui su pačia kino žiūrėjimo patirtimi, kaip bendruomeniška veikla. Kaip manote, ką dabartyje reiškia meilė kinui ir kaip keisis žiūrovo santykis su kinu, kino žiūrėjimo praktikos?
– Agnė Bagdžiūnaitė: Manau, jog ne tik kino žiūrėjimo patirtys, bet ir kino kūrimo praktikos, turi būti bendruomeniškos, o režisieriaus, kaip didžiojo kūrėjo, kultas turėtų palaipsniu sunykti, nes kinas kuriamas bendromis jėgomis, kolektyviai. Filmų peržiūrų ciklo „Mokumentai“ programoje kinas nėra išaukštinamas, apie jį nėra kalbama „par excellence“, nes manome, kad kartais daug įdomiau pamatyti tai, kas yra už kino ribų ar ne visai atitinka kino šablonus. Meilė kinui reiškia visą laiką ieškoti kažko už didžiojo kino ribų arba jo užkabariuose, kažko, kas ne visai apibrėžiama kaip kinas „ holivudiniuose” standartuose arba atrasti tai, kas pamiršta. Žinoma, meilė kinui gali būti išreikšta ir kino dienoraščių forma, kitaip tariant, gali būti intymi meilė kinui, tačiau aš visada tikėjau kino žiūrėjimu bendruomeniškai. Būtų puiku, jei vėl atsirastų filmų žiūrėjimo klubai, o programa „Mokumentai“ Kaune taptų vienas iš postūmių sukurti klubą Kauno menininkų namuose.
– „Gilios upės tyliai plaukia“ jau ne pirmą vasarą vyksta netradicinėje erdvėje – po Liubarto tiltu Vilniuje. Ar manote, kad tokių netradicinių miesto erdvių įveiklinimas veikia filmų žiūrėjimo patirtį?
– Edvinas Grinkevičius: Žinoma, kad veikia. Juk yra didžiulis skirtumas tarp filmo žiūrėjimo vienam namuose ar kolektyviai kino teatre. Manau, kad filmų rodymas viešosiose miestų erdvėse šiai patirčiai suteikia papildomą dimensiją – tai tarsi pasiūlymas permąstyti mūsų santykį su viešosiomis miesto erdvėmis – ką sau leidžiame jose veikti ir ko ne. Džiaugiuosi iniciatyvomis, kurios įveiklina viešąsias miesto erdves, skatina miesto gyventojus jomis naudotis, sukuria prieinamumą įvairioms visuomenės grupėms. Panašu, kad vyraujančiame politiniame klimate mes gana lengvai užsimirštame, kad viešosios miesto erdvės priklauso mums, miestiečiams, o ne savivaldybei ar verslo atstovams. Pamenu, pernai „Patiltėje“ pristatėme peržiūrų ciklą „Mokumentai“ su Allan Sekula ir Noel Burch filmu „Pamiršta erdvė“. Filme vis kartojosi jūros motyvas, kurį pratęsdavo šalia tekančios upės landšaftas. Argi tai ne praturtinanti patirtis?
– Kodėl manote svarbu, jog „Gilios upės tyliai plaukia“ repertuaras yra sudarytas 12-os skirtingų organizacijų? Ir ką tai reiškia skirtingoms bendruomenėms bei žiūrovui?
– Edvinas Grinkevičius: Manau, kad tai yra gražus pavyzdys, kaip kultūrinės organizacijos gali veikti drauge. Tai ypač svarbus gestas laikais, kai konkurencingumas, individualizmas ir produktyvumas yra persmelkę net ir kultūros bei meno lauką. Manau, kad turime išmokti atsiriboti nuo šių “vertybių”. Taip pat „Gilios upės tyliai plaukia“ yra graži sugyvenimo viešoje erdvėje metafora – juk patiltė po Liubarto tiltu yra visų, nesvarbu, ar tu čia miegantis benamis, ankstyvais rytais krantine prabėgantis „startuolis“ ar neformalių paauglių porelė, prisėdusi romantiškai pavėpsoti į upę. Upe dalinamės visi, tad kodėl negalime dalintis ir ekranais ar parodų salėmis ir taip vieni kitus praturtinti?
