Apie purvyne gyventi turėjusius pabėgėlius netrukus prabils Brigitte, besidairanti po šiandien tuščią, smėlėtą dykvietę. Jos kalboje – daug empatijos ir atjautos. Net susižavėjimo, kiek nedaug kartais žmogui reikia, jog būtų laimingas. Kai vėl sugrįšime prie fūristo, vietoje empatijos gausime tyros paniekos bangą. Sproginėdamas keiksmažodžiais, vairuotojas net pradės važiuoti į šalikele einančius žmones, kad nuvytų juos nuo kelio. „Lervos. Tingūs debilai. Parazitai“, – kartoja jis.
Iš „Džiunglėmis“ pramintos pabėgėlių stovyklos Prancūzijoje keliamės į čia apsistojusiųjų išsvajotą Didžiąją Britaniją, kur lygiai taip pat rasime ir gera, ir bloga linkinčių lietuvių – tik jau ne pabėgėliams (ar veikiau ne tik jiems), bet savo tautiečiams.
Didžiojoje Britanijoje pagal savus džiunglių įstatymus darbuojasi lietuvių brigados. Neretai prisidengdamos stebuklingu žodžiu „labdara“, jos perparduoda britų drabužius dėvėtų drabužių parduotuvėms, o kartais net nebesismulkina ir vagia tiesiai iš labdaros konteinerių. Kai kurie lietuviai čia gyvena kone vergovės sąlygomis – netekę dokumentų, jie keliasi vidury nakties, kad dalytų tūkstančius „labdaros“ maišelių. Po kelių savaičių alinančio darbo jų sąskaitose gali būti tik išaugusi skola baudžiavos principais savo verslą grindžiančiam marozėliui.
Bet čia atsiranda ir Kęstutis, visai kitokio plauko personažas, kuris filmo kūrėjams noriai pasakoja, kaip pats sako, škurlių verslo užkulisius: kaip veikia visas „labdaros“ mechanizmas, kokia hierarchija įsigalėjusi brigadose, su kokiais sunkumais tenka susidurti.
Kęstutis geraširdiškas – jis ir gelbėja su nekokia kompanija susidėjusį lietuvį, ir paliūdi, kad tautiečiams neretai pritrūksta darbo etikos bei solidarumo, todėl verslauti gali tekti ne su savais, o su afrikiečiais. Pačioje pabaigoje būtent tai ir išvysime, taip gražiai sustruktūruojant filmą, nors ir pasiūlant kiek per tiesmuką visuomenės paraštėse tarpstančių, secondhandinių žmonių metaforą.
Tačiau platus, daug aprėpiantis A.Jevdokimovo žvilgsnis kartu yra ir viena didžiausių šio filmo stiprybių. Tuo dar kartą įsitikinsime nuo verslo peripetijų perėjus prie asmeniškesnių, nors tik punktyru pasakojamų istorijų.
Čia sutiksime mažakalbį Stepą – rodos, su visais įvykusiais ir dar įvyksiančiais gyvenimo lūžiais jau susitaikiusį, pasroviui plaukiantį žmogų. Jei bus darbo, dirbs. Jei ne – ką padarysi. Stepas palauks rytdienos.
Yra čia ir Sandra, atvykusi į Londoną kupina lūkesčių, kurie, deja, nepasiteisino, tačiau tai – ne priežastis nuleisti rankas. Kai ji virtuvėje rėžia neįtikėtiną, dėl geriausio monologo Lietuvos dokumentinio kino istorijoje drąsiai galinčią varžytis prakalbą apie Dievą, evoliuciją ir sielą, sulig sakiniu: „Kaip tu sakai, buvo evoliucija prieš mumis, bet kažkas tai sunaikino, karočia, ir atsirado vėl evoliucija, kaip tu sakai, organizmas miršta, gimsta, miršta, gimsta, o tu nepagalvojai, kad mes sukamės na*** kaip voverės tam pačiam rate?“, aišku, pradedi kvatotis, bet net jei Sandra už teologijos ir evoliucijos žinias gero pažymio negautų, iškalbos ir aistros gyvenimui iš šios moters niekas neatims.
Ir tik Dainiaus personažas atrodo kiek per daug fragmentiškas ir nerandantis savosios linijos.
Vis tik didžiajai daliai savo personažų A.Jevdokimovas palieka apsčiai erdvės reikštis, sugebėdamas išvengti tiek perspaudimo ir egzotizavimo, tiek supoetinimo ir romantizavimo. Nors visų jų gyvenimai lengvai pasiduotų abiems kraštutinumams.
Dar daugiau, režisierius kuria kriminalinio pobūdžio prieskonių turinčią istoriją, kuri pasakoja ne tik apie pajautas bei išgyvenimus, bet ir, kaip pasakytų filmo personažai, apie reikalus, o tai nėra taip jau būdinga Lietuvos autorinei dokumentikai. Nebūdingas yra ir komizmas. Jo čia – apstu, bet humoras netampa pajuoka, nesteigia galios santykio tarp, tikėtina, aukštesnei socialinei klasei atstovaujančio žiūrovo ir dėl vietos po saule kovojančio personažo. Tiesiog A.Jevdokimovas sąmoningai nešlifuoja kampų – šiame pasaulyje yra tiek pat tragizmo, kiek ir absurdo. Ir režisierius mums jų atseikėja su kaupu.
Aštrumu, veržlumu pasižymi ir kompozitoriaus Jokūbo Tulabos darbas, ir Alinos Stankevič montažas, kartais net perskeliantis ekraną į kelias dalis. Nors pirmoji scena, kurioje išvystame Brigitte, savo kraštutiniu kapotumu ir keistais kameros viražais man keistai susišaukė su laida „Srovės“, ilgainiui ritmas išsilygino, drauge išlaikydamas vykusį žaidimą tempu – kur reikia, vaizdai skrieja pašėlusiu greičiu, kur reikia, įjungiamas ramybės režimas.
Kai pagalvoji, juk toks ir yra „Second Hand“ personažų – kaip ir mūsų visų – gyvenimas. Suktis kaip toms voverėms rate, kartais sustoti, trumpam atsikvėpti ir vėl leistis į balažin kur vedančią kelionę.
Tikriausiai apie ją turėtų būti paskutiniai A.Jevdokimovo filmo kadrai, nors bėgant finaliniams titrams spėjau pagalvoti, kad ironiškos gaidos čia, pirmą kartą visame filme, pavojingai priartėja prie parodijos, kurios, esu tikra, nenusipelnė nei vienas „Second Hand“ personažas.
