2016 metais rusų tiriamosios žiniasklaidos laikraščio „Novaja Gazeta“ vyriausiasis redaktorius Dmitrijus Muratovas A.Kurovui pasiūlė sukurti filmą 25-ųjų laikraščio gyvavimo metinių proga. Sutaręs, kad turės visišką kūrybinę laisvę, režisierius 18 mėnesių su kamera praleido redakcijoje, užsitraukusioje Kremliaus nemalonę.
Atvykęs į Lietuvą filmą „Novaja“ pristatyti festivalyje „Nepatogus kinas“, A.Kurovas atskleidė kūrybinio proceso užkulisius, ir kodėl dalis Rusijos kino kūrėjų bendruomenės neseniai suprato, kad negali pasislėpti nuo represijų.
Apie Rusijoje kalėjusį ukrainiečių režisierių Olehą Sencovą filmą sukūręs A.Kurovas prisiminė pirmąjį jų susitikimą kolonijoje. Tuomet O.Sencovas badavo jau 28 dieną iš eilės.
„Jį domino tik kinas. Būdamas tokios būklės jis klausė, kas laimėjo Kanų kino festivalyje, kuo užsiima jo draugai, kolegos, kokius filmus žiūrėjau. Buvo labai įdomu, kad žmogus, esantis ant mirties slenksčio, taip domisi gyvenimu“, – 15min pasakojo A.Kurovas.
Darbas laikraštyje – misija
– Laikraščio „Novaja Gazeta“ žurnalistams nuolat gresia pavojus. Ar jie iki galo supranta, kokiame pavojuje gyvena? Kas juos motyvuoja tęsti šią veiklą?
– Žinoma, jie viską supranta. Kai kada pavojus – didesnis, kai kada – mažesnis. Filme vyr. redaktorius, kalbėdamas apie čečėnų musulmonų lyderių laikraščiui paskelbtą džihadą, sako: „Oranžinis pavojaus lygis“. Jie turi nustatę net tam tikrus lygius.
Motyvacija? Manau, kad jie yra labai ypatingi žmonės, pasirinkę tokį gyvenimą. Niekas į „Novaja Gazeta“ neateina dirbti dėl pinigų ar šlovės. Jie žino, kad dirbs už mažą atlygį, pavojingose situacijose. Kai kurie šį darbą laiko savo misija, kiti supranta, kad tiesiog negali kažko nepadaryti, negali ignoruoti situacijos šalyje. Jie supranta, kad gali padėti kai kuriems žmonėms paviešindami tam tikrą informaciją.
Jie išlaikė tradicijas, gimusias po Sovietų Sąjungos griuvimo, kai Rusija išgyveno žodžio laisvės ir demokratijos laikotarpį. Žmonės iš „Novaja Gazeta“ vis dar dega ta ugnimi.
– Ar prieš pradėdamas kurti filmą „Novaja“ susimąstėte apie jums pačiam galintį kilti pavojų? Juk filme matome, kaip redakcijoje atsiranda vokas su neaiškios kilmės milteliais.
– Kai filmuoji kažkokias intensyvias situacijas, dažnai apie pavojus susimąstai joms pasibaigus. Filmuodamas voką su tais keistais milteliais negalvojau, ar tai pavojinga.
– Ką per 18 mėnesių redakcijoje išmokote ir kaip menininkas, ir kaip žmogus?
– Gali būti, kad aš į juos žiūriu įsimylėjėlio akimis, tačiau man jie – ypatingi žmonės. Jie – žmonės, kuriems principai – ne tik deklaracijų ar pareiškimų rinkinys. Jie gyvenime vadovaujasi tais principais: kuo tiki, taip ir gyvena. Norėčiau kada nors iš jų išmokti drąsos, ištikimybės savo principams ir vienas kitam, tikros draugystės.
Iš meno – į aktyvizmą
– Neretai žurnalistai, ypač dirbantys karštuose taškuose, susiduria su dilema: kada nustoti būti žurnalistu ir tiesiog padėti tragedijas išgyvenantiems žmonėms? Ar susiduriate su dilemomis, kai norisi mesti meną ir užsiimti aktyvizmu?
– Ačiū už šį klausimą. Taip, tokių dilemų kyla. Kaip dokumentinių filmų kūrėjas turi išlaikyti distanciją, kuri padeda pamatyti visą paveikslą, turi būti nematomas savo herojams. Tuo pat metu atsiduri situacijose, kai supranti, kad reikia kažkaip padėti.
Neteko atsidurti tokiose kritiškose situacijose, kai tenka tiesiog mesti kamerą ir pulti į pagalbą. Tačiau filmas apie Olehą Sencovą tapo jo palaikymo kampanijos dalimi. Festivaliuose filmą ėmiau pristatinėti ne tik kaip režisierius, bet ir aktyvistas: supratau, kad filmas kažkokiu būdu gali padėti atkreipti dėmesį į šią problemą.
– Kaip pasikeitė filmo vizija po to, kai Olehą Sencovą aplankėte kolonijoje?
– Nepasikeitė. Kai filmas buvo baigtas, susitikome su Olehu kolonijoje ir pasikalbėjome. Jis pasakė, kad niekada nenori matyti šio filmo. Ir aš jį puikiai suprantu – niekas nenori to išgyventi dar kartą. Minčių, kad reikia perkurti filmą, nekilo. Tačiau gimė naujo filmo, apie kurį jums galiu šiek tiek papasakoti, idėja.
Pernai, kai nebuvo jokios realios vilties, kad Olehą išlaisvins, susitikome 28-ąją jo bado streiko dieną. Jis atrodė labai prastai: buvo akivaizdu, kad yra visiškai pasiruošęs eiti iki galo – numirti. Tai buvo labai baisu.
Sencovą domino tik kinas. Būdamas tokios būklės jis klausė, kas laimėjo Kanų kino festivalyje, kuo užsiima jo draugai, kolegos, kokius filmus žiūrėjau. Buvo labai įdomu, kad žmogus, esantis ant mirties slenksčio, taip domisi gyvenimu.
Tačiau jis nieko nekalbėjo apie politiką, bado streiką ar sulaikymo aplinkybes – jį domino tik kinas. Būdamas tokios būklės jis klausė, kas laimėjo Kanų kino festivalyje, kuo užsiima jo draugai, kolegos, kokius filmus žiūrėjau. Buvo labai įdomu, kad žmogus, esantis ant mirties slenksčio, taip domisi gyvenimu.
Po kiek laiko būdamas Kijeve sužinojau, kad prodiuserė Anna Palenčiuk įtikino Sencovą kurti filmą pagal jo seną pjesę „Skaičiai“, pačiam Olehui procese dalyvauti kaip režisieriui. Advokatas nuolat į koloniją atveždavo medžiagą, taip pat aktorių ar dekoracijų nuotraukas. Sencovas patvirtindavo arba ne, duodavo rekomendacijas. Tuomet aš supratau, kad reikia sukurti filmą apie tai, kaip kuriamas filmas.
Taip aš pradėjau filmuoti, vykdavau su advokatu į koloniją, ten dar kelis kartus susitikau su Olehu. Dirbau tarpininku tarp filmavimo grupės ir Sencovo. Tikiuosi, kad kitąmet turėsime filmą apie tai, kaip buvo kuriamas filmas.
– Kaip išliekate nešališkas tais atvejais, kai kuriate filmus apie tuos, kuriais žavitės? Štai rusų žurnalistė Jelena Tregubova yra sakiusi, kad rašydama apie politikus, kurie jai patinka, ji juos puola dvigubai – esą taip išlaikomas objektyvumas.
– Ne, aš tokių taisyklių neturiu. Pamenu, kai studijavau kino mokykloje, viena dėstytoja sakydavo, kad norint kurti filmą, reikia įsimylėti herojų. Kinas – tai aistra.
Dokumentinis kinas nėra žurnalistika. Joje visada turi išlikti blaivus, visada kritiškai mąstyti. O tokiame dokumentiniame kine, kokį aš kuriu, galiu visiškai įsimylėti herojus ir pajusti aistrą. Net jei tai sudėtingas žmogus ar personažas.
Būti menininku Rusijoje
– Kai buvo suimtas Kirilas Serebrenikovas, kai kurie kultūros veikėjai sakė, esą tai – įspėjimas valdžia nepatenkintiems menininkams. Kaip jūs ir jūsų kolegos interpretuojate šį atvejį?
– Visi interpretuojame skirtingai, nes valstybinis teroras veikia taip, kad jame nėra logikos: negali iš anksto nuspėti, ką ir už ką suims.
Kirilas Serebrenikovas – labai talentingas režisierius, tačiau jis nėra pats didžiausias šio režimo kritikas: nei sistemos, nei Putino. Yra žmonių, kurie pasisako gerokai radikaliau, žiauriau, užsiima politine veikla.
Man atrodo, kad represijos ir bauginimas vyksta taip, kad žmonės nesuprastų logikos. O tai – dar baisiau. Suimti, nubausti galima kiekvieną, tam nereikia priežasties. Manau, kad tai ir yra teroro principas.
– Neseniai turėjau garbės kalbėtis su režisieriumi Vitalijumi Manskiu. Jis teigė, kad sutikęs Rusijoje vis dar gyvenančius draugus, jis pataria jiems išvykti, nes su valdžia neįmanoma pasiekti jokio kompromiso. O kaip jūs matote savo ateitį Rusijoje?
– Pakankamai dažnai mąstau, išvykti ar ne. Šis klausimas kyla daugybei žmonių, atsiduriančių tokioje situacijoje: kai supranti, kad nėra jokio rezultato; kai žmonės eina protestuoti, būna aukų, skiriamos bausmės, tačiau nematome, jog situacija keistųsi. Ji kiekvienais metais tik blogėja.
TAIP PAT SKAITYKITE: V.Putinui dirbęs režisierius V.Manskis: Rusijoje sėkmingas menininkas nėra laisvas nuo režimo
Aš nusprendžiau, kad nenoriu išvažiuoti. Kol užsiimu dokumentiniais filmais, matau, ką galiu kurti savo šalyje. Žinoma, čia (užsienyje – red. past.) gera, saugu ir patogu, tačiau nežinau, ką galėčiau čia veikti.
– Kaip kinas gali prisidėti prie demokratinių procesų Rusijoje?
– Nemanau, kad dokumentinis kinas gali pakeisti pasaulį. Propaganda gali paveikti plačiąsias mases, o toks dokumentinis kinas – ne. Tačiau tikiu, kad jis gali daryti įtaką pavieniams asmenims, kurie kažkokiu būdu gali paveikti situaciją.
Susimąstė ir menininkai
– Kaip Sencovo istorija paveikė Rusijos kino kūrėjų bendruomenę? Galbūt atsirado daugiau solidarumo?
– Nemanau, kad istorija solidarizavo bendruomenę, tačiau daug kas susimąstė apie politinę situaciją Rusijoje. Anksčiau atrodė, kad tai aktualu kitiems: štai yra aktyvistai, politikai, kuriems kyla tam tikra rizika. Atrodė, kad mes užsiimame menu, esame viso to nuošalyje, mums nekyla pavojus.
Daug kas susimąstė, kad jiems nėra taip saugu, kad jie negali nuo (represijų) pasislėpti. Susimąstė, pradėjo dalyvauti politiniuose protestuose, tačiau nežinau, ar bendruomenė solidarizavosi.
– Dokumentavote antivyriausybinius protestus 2012-aisiais. Kuo jie skiriasi nuo demonstracijų, kurios Rusijoje vyko šią vasarą?
– Visų pirma, šią vasarą protestuose dalyvavo labai daug jaunų žmonių – studentai, moksleiviai. Tai rodo, kad jie gali nepriklausomai mąstyti, kad jiems televizija – valstybinė propaganda – neegzistuoja kaip informacijos šaltinis. Jie greičiausiai yra buvę užsienyje, galbūt turi ten gyvenančių draugų. Jie – kitokio tipo žmonės.
Visų antra, man pasirodė – galbūt klystu – kad šios vasaros protestuose dalyvavę žmonės jau žino, kokiais metodais veikia sistema. Jie supranta riziką, nebeturi baimės.
Sencovas, kreipdamasis į rusus, sakė: „Išmokite nebijoti.“
Man atrodo, kad dabar tai ir vyksta – žmonės ima nebebijoti. Kai sistema metodiškai naudoja šias represijas, baimė praeina.