Pagal 1966 m. išleistą Thomo Cullinano romaną sukurta „Lemtinga pagunda“ pasakoja apie Virdžinijoje Pilietinio karo metu sužeistą Šiaurės valstijų kariuomenės samdinį Džoną Makbernį (akt. Colinas Farrellas)– jį, atsidūrusį ant mirties slenksčio, miške randa mergaitė, nuspendžianti palydėti Džoną į netoliese įsikūrusią mergaičių mokyklą, kurioje gyvena direktorė (akt. Nicole Kidman), mokytoja (akt. Kirsten Dunst) ir šešios skirtingo amžiaus auklėtinės.
Mokykloje gyvenančios moterys ir mergaitės, neva tai vedamos krikščioniškos moralės, nusprendžia neatiduoti Džono priešininkų pusei – bent kol šis sustiprės. Tačiau tikroji tokio poelgio priežastis yra visai ne altruizmas ir ne tikėjimo persmelktas rūpestis sergančiuoju, o seksualinė energija, kurią sužadino susitikimas su priešingos lyties asmeniu.
Bundantis gaivalas „Lemtingoje pagundoje“ reiškiasi įvairiomis formomis, kad ir nuolat fiksuojant apleistą sodą, primenantį apie neginčijamą gamtos viršenybę prieš civilizaciją bei visos jos socialinius, moralinius, etinius konstruktus.
Bundantis gaivalas „Lemtingoje pagundoje“ reiškiasi įvairiomis formomis: tai ir nuolat fiksuojamas apleistas sodas, primenantis apie neginčijamą gamtos viršenybę prieš civilizaciją bei visos jos socialinius, moralinius, etinius konstruktus, ir savotišku karo lauku tapęs kasdienis gyvenimas mokykloje, pradedant kiekvienos namų gyventojos siekiu atrodyti kuo gražiau ir greta esančiai įgelti kuo skaudžiau, baigiant aistra ir pykčiu, prasiveržiančiu nebe metaforomis, o veiksmais – drastiškesniais, nei galėtume pagalvoti.
Kalbant apie „Lemtingą pagundą“ negalima nepaminėti fakto, jog S.Coppola atsisako svarbios personažės – tiek romane, tiek 1971 m. režisieriaus Dono Siegelio sukurtoje jo adaptacijoje pasirodančios juodaodės moters, vergaujančios mokykloje. 2017-ųjų filme situacija paaiškinama vos vienu sakiniu: „Visi vergai jau išvyko“. Sprendimas, švelniai tariant, kontroversiškas, tačiau pati režisierė ne viename interviu teigė, jog norėjo sukurti filmą apie lyčių, o ne rasių dinamiką.
Šis aspektas kelia daugybę klausimų (kam rinktis istoriją, vykstančią Pilietinio karo metu, jei ignoruoji jo aplinkybes? kodėl, kalbant apie lyčių dinamiką ir uždara buvusią moterų bendruomenę, į šį pjūvį netelpa juodaodės moters personažas?) ir kartu atrodo tendencingas. S.Coppola ir vėl sukūrė filmą apie izoliuotas, nuo pasaulio atskirtas moteris – prisiminkime kad ir „Mariją Antuanetę“ ar „Jaunąsias savižudes“. Norėtųsi pridėti „ir jų patirtis“, bet S.Coppola šįkart apie patirtis nekalba – ji sąmoningai, tačiau keistai selektyviai renkasi kalbėti apie abstrakčias idėjas ir nuojautas, pernelyg nesirūpindama nei karu, nei politika, nei psichologinėmis peripetijomis.
S.Coppola geba kalbėti vaizdais ir kuria nuostabiai gražų, kinematografišką pasaulį.Tačiau iki smulkmenų išdailintame režisierės paveiksle pritrūksta dvasios ir kibirkšties.
Galų gale, šįkart jai ne kažin kiek rūpi ir pačios moterys. Režisierė atsisako ankstesnėje romano adaptacijoje naudojamo užkadrinio balso ir flashback’ų, paaiškinančių personažų motyvus – tiesa, kartais tikrai perteklinių ir sunkiai įsivaizduojamų šiandieniame kine. Vis tik atmetus vienas kino kalbos priemones ir nepasiūlius kitų, nenuostabu, jog filmo personažų charakteriai tampa komiškai plokšti – štai jaunosios mokyklos auklėtinės, genamos vien geismo ir smalsumo, į mokykloje netikėtai atsiradusį vyrą žvelgia kaip į naują ir žavų, nors kiek pavojingą naminį gyvūnėlį. Tiek tos „Lemtingos pagundos“ intrigos, tiek tos psichologijos.
S.Coppola geba kalbėti vaizdais ir kuria nuostabiai gražų, kinematografišką pasaulį. Tačiau iki smulkmenų išdailintame režisierės paveiksle pritrūksta dvasios ir kibirkšties, o be jų, kaip žinia, sunku sujaudinti žiūrovą ir išlaikyti jo dėmesį. Galiausiai, be jų net 94 min. filmas gali prailgti – apmaudu, bet ir šįkart šia išvada tenka pabaigti tekstą apie S.Coppolos filmą.
