Tačiau pastaruosius kelerius metus S.Janušauskaitė vaidyboje sako daranti vidinę pauzę – aktorė laukia įdomių, gilių, iššūkius keliančių vaidmenų. „Vaidinti bet ko aš tiesiog nebegaliu sau leisti, man neįdomu. Taupau energiją ir tikiu, kad galiu duoti žymiau daugiau“, – sako S.Janušauskaitė.
Interviu 15min ji pasakoja apie aktorystę lydinčius mitus, savo karjeros pradžią ir tai, kokiomis nuotaikomis gyvena šiandien.
– Aktoriaus profesija dažnai romantizuojama, mistifikuojama, apipinama įvairiausiais mitais. Kokie mitai apie aktorystę jus pačią erzina?
– O, jų labai daug… Aš nežinau, ar tai yra mitai, ar bendras šitos profesijos vertinimas – daug apie tai galvoju dabar: kiek mes, menininkai apskritai esame reikalingi? – bet mane labiausiai erzina įsivaizdavimas, kad tai yra lengva. Lengvai uždirbami pinigai, lengvai gaunamas dėmesys, kad visa tai ir yra aktorių tikslas. Šitie dalykai erzina labiausiai, nes pati iš savo patirties galiu visus juos paneigti.
– Tikėjote kažkokiais mitais apie aktoriaus profesiją ir bohemišką gyvenimo būdą, kai dar tik pradėjote eiti į aktorystę?
– Tikėjau. Tai buvo 2000-ųjų pradžia. Aišku, ir ta bohema buvo jau truputėlį kitokia. Bet ji buvo ir ji tikrai egzistuoja menininkų tarpe. Tačiau dažniausiai tai labai apipinta mitais, nes aktorius, man atrodo, šiandien yra visai kitoks negu buvo prieš 20–30 metų.
– Koks šiandien yra aktorius?
– Negaliu vertinti, ar tai yra gerai, ar blogai, bet kad aktorius nebenori ir nebeturi privalomai būti alkanas tam, kad kurtų – faktas.
Tačiau, aišku, tai yra kraštutinumai. Vienas jų yra požiūris, kad turi kentėti tam, kad kažką sukurtum. Kitas kraštutinumas yra įsitikinimas, kad aktorius turi būti verslus, mokėti save parduoti, daryti visko daug ir uždirbti labai daug. Suktis, kitaip tariant. Tačiau mažiau galvojant apie turinį, kurį sukuri.
– Kaip ir kodėl jūs pati atėjote į vaidybą?
– Iš tiesų, teatras manęs niekada netraukė, bet žinojau, kad norint tapti aktore, man, greičiausiai, teks studijuoti ir mokytis būtent teatrinės vaidybos. Man atrodė, kad nelabai kažką kito ir moku – galbūt tai skamba kiek kategoriškai, nes pati nemanau, kad tai tiesa, bet tuo metu atrodė, kad tai geriausia, ką aš galiu daryti.
– Nesvarstėte mokytis kitur? Ir ar neteko persimokyti, kai po teatrinės vaidybos akademijoje turėjote pereiti prie vaidybos kine?
– Persimokymo gal nereikėjo. Tiesiog tai iš principo sugriovė viską, kas man buvo diegiama akademijoje ketverius metus (juokiasi).
Persimokymas įvyko per patirtį ir intuiciją. Ir gebėjimą dirbti kino aikštelėje. Nežinau, kiek tai irgi yra mitas – kad kažkam duota, kažkam ne, bet faktas, kad kažkam yra lengviau išeiti iš teatrinės vaidybos, kažkam tai pasiduoda sunkiau.
Kai dar buvau akademijoje, galvojau apie kursus, važiavimą į workshopus. Bet, man atrodo, tuo metu buvau pernelyg užimta – ir teatre pats Vaitkų, ir jau prasidėjusiuose kino projektuose.
Negaliu vertinti, ar tai yra gerai, ar blogai, bet kad aktorius nebenori ir nebeturi privalomai būti alkanas tam, kad kurtų – faktas.
– Kaip atsirinkdavote projektus savo karjeros pradžioje ir kaip juos atsirenkate dabar? Ar jūsų kriterijai per šį laiką keitėsi?
– Ganėtinai išranki buvau visada, tai nepasikeitė. Bet pats požiūris į aktorystę bėgant metams pasikeitė ir pasikeitė labai. Ir į industriją, ir į tai, ką aš noriu daryti.
Mano karjera prasidėjo Lietuvoje, nuo mažų, independent filmų. Po to atsirado Rusija. Mane pasikvietė Anna Melikian, tada prasidėjo darbai Rusijoje. Vėliau mane pastebėjo Tomas Tykweris... Taip viskas mezgėsi ir aš labai intensyviai dirbau, bet prieš dvejus trejus metus kai ką supratau. Negaliu sakyti, kad tapau ta versliąja aktore, nes vis dėlto dariau tai, ką noriu, vaidinau įdomius vaidmenis, bet pajaučiau, kad pradedu degti.
Gal ir su amžiumi ateina kažkoks atsiribojimo momentas, kai perpranti taisykles ir, jei jau visai atvirai, pradeda trūkti iššūkių. Nes ne visi vaidmenys buvo kažkuo labai ypatingi ar sudėtingi – tokių buvo keli, mano manymu. Tada supranti, kad blaškaisi tarp kažkokių komercinių projektų, pradedi daryti klaidas, blogus pasirinkimus, persidirbi, pervargsti... Ir aš, tiesą sakant, sustojau. Filmavimai nenutrūko, bet pati sau pasakiau, kad darau pauzę. Nusprendžiau nebelįsti į jokius komercinius projektus, greitus filmų kepimus. Nutariau, kad rinksiuosi tai, kas man artimiau.
Berlyne po Tykwerio mano gyvenime atsirado muzika ir koncertai. Tai mane išgelbėjo darant pasirinkimus kine, nes turėjau alternatyvą. Didžiulė dovana, jog tai apskritai įvyko.
– Kokį vaidmenį muzika šiuo metu užima jūsų gyvenime? Ar ji gali nukonkuruoti vaidybą?
– Aš savo orkestro vyrukams nuolat sakau, kad tikrai nesu dainininkė. Jie mane labai palaiko ir skatina. Jau metai tų gastrolių, daug miestų aplankyta ir albumas išleistas, bet aš savęs visiškai nematau kaip muzikos industrijos atstovės.
Vėlgi, yra dainuojančios aktorės mitas, kuris mane labai gąsdina – esą gali būti gera aktorė ir tik pusėtina dainininkė, ir atvirkščiai. Tiesiog visą laiką prisimindavau tik gerus pavyzdžius, kaip Charlotte Gainsbourg. Mane tai įkvėpdavo, nusispjaudavau ir sakydavau: velniop, man gera, aš jaučiu džiaugsmą šitoj alternatyvoj.
Galbūt tai nėra 100 proc. mano muzika, nes, vis dėlto, atlieku kitų kurtas dainas. Bet pabėgti nuo aktorystės rutinos man tai padeda. Muzika man labai padeda grįžti į kino aikštelę ir išlaikyti tam tikrą distanciją. Tačiau aš tikrai esu aktorė ir būdama muzikoj tai sau patvirtinu dar ir dar kartą.
Gal ir su amžiumi ateina kažkoks atsiribojimo momentas, kai perpranti taisykles ir, jei jau visai atvirai, pradeda trūkti iššūkių.
– Galbūt ateityje planuojate plėsti repertuarą, atlikti ir savo kūrybos dainas?
– Galbūt. Bet aš labai atsargi su viskuo. Niekada neskubu daryti dalykų – man atrodo, kai jau nebegali nedaryti, tik tada ir darai. Dabar ypatingai daug apie tai galvoju, kai tos kūrybos visų ekranuose labai daug. Galvoju – ar tikrai būtina? Ar neverta kartais tiesiog išlaukti, kad ir koks tas metas būtų sunkus, bet tuomet sukurti kažką stipraus?
Aš visada tokia buvau. Man reikia to paskutinio taško, kad kažką daryčiau. Ir jeigu tai įvyks, tai tikrai įvyks, kaip visada įvykdavo su filmais, su kažkokiais kitais sprendimais. Kada? Nežinau.
– Ar yra tokių projektų, kurių gailėjotės nesiėmusi?
– Man atrodo, daugiau buvo tokių projektų, kuriuos gailėjausi apsiėmusi... Turbūt čia kalba savikritiškumas.
Galbūt tai susiję labiau ne su vaidmenimis, o su platesniais pasirinkimais. Kad gal nelikau konkrečiam mieste ilgėliau – gal būčiau sutikusi sau artimesnius kūrybinius žmones ir galbūt tai būtų privedę prie kažkokio kūrybinio darbo? Gal buvau pernelyg uždara, neradau laiko žmonėms, kurie man tuo metu rodė dėmesį.
Bet viskas, man atrodo, klostėsi taip, kaip ir turėjo klostytis.
– Koks vaidmuo jums buvo sunkiausias?
– Aš manau, kad man, dar neturinčiai tiek daug patirties vaidinti sunkesnius draminius vaidmenis, sunkiausias vaidmuo buvo Annos Melikian filme „Žvaigždė“. Tačiau reikia turėti omenyje kontekstą: pačią mirties tematiką, buvimą svetimoj šaly, juo labiau kai tai yra Rusija, kalbos barjerą. Tuo metu šis vaidmuo iš manęs pareikalavo visko. Dabar, žinoma, jį visai kitaip atlikčiau. Nežinau, ar jis būtų toks, koks tada pavyko. Abejoju.
– Kai kuriate naują vaidmenį, kaip suprantat, jog judate teisinga kryptimi?
– Vaidmenis kuriu labai intuityviai. Turiu dovaną, bet ji kartais tampa ir minusu. Nes kartais pradedi ne tik iš savęs, bet ir iš kitų daug reikalauti, kai jauti, kad esi ant bangos, kad galima eiti dar giliau, dar geriau... Tačiau susidūrus su režisieriumi, kuris žiūri paviršutiniškiau, susiduri su kūrybos vienatve.
– Esate dirbusi su daug skirtingų režisierių. Koks, jūsų akimis, yra geras režisierius?
– Visai neseniai galvojau, kodėl dar yra gajus toks režisieriaus įvaizdis – režisieriaus, kuris visada yra galios pozicijoje: ar renkantis aktorius, ar dirbant aikštelėje. Būna kurioziškų situacijų, kai žmogus yra per silpna asmenybė savo paties ambicijoms. Kai žmogus tiesiog nori būti režisieriumi, bet nežino, ką daryti aikštelėje.
Kas yra geras režisierius? Tai labai subjektyvu. Su tuo, kurį daug mano kolegų laiko geru režisieriumi, aš galiu nerasti jokio kontakto, o debiutantas man pasirodys imlus, lankstus. Manau, režisieriui svarbios žmogiškos savybės, supratimas, kad kinas yra komandinis darbas, šiek tiek sveiko egoizmo ir nulis narcisizmo. Man atrodo, kad kuo daugiau išorinio noro parodyti, jog „aš dabar režisuoju“, tuo rizikingiau su tokiu žmogumi dirbti.
Kuo daugiau išorinio noro parodyti, jog „aš dabar režisuoju“, tuo rizikingiau su tokiu žmogumi dirbti.
– Viename interviu esate sakiusi, kad ir pati apie režisūrą pagalvojat. Galbūt tas galvojimas pradėjo į kažką kristalizuotis?
– Čia kaip su ta muzika. Manau, kad galėsiu tai daryti tik tada, kai nebegalėsiu nedaryti. Aš velnioniškai bijau diletantizmo. Man režisūra apskritai atrodo be galo sunki profesija, galvoju apie tai, svajoju, bet turiu dar labai daug ko išmokti, kad galėčiau tai daryti. Bet nesakau, kad to nebus.
– Neseniai pasirodė du lietuvių režisierių filmai, kuriuose vaidinote – „Gimtinė“ ir „Izaokas“. Ar vaidindama lietuviškame kine šiandien jaučiatės kitaip nei užsienyje? Ypač dabar, kai jau turėjote daug tarptautinės patirties.
– Vaidinti Lietuvoje man gera, pastarieji du filmai buvo šviesūs – ir proceso prasme, ir paties rezultato. Matau, kad kinas Lietuvoje, vienaip ar kitaip, atsigauna. Aikštelėje darbo lygis yra visiškai pasikeitęs. Bet, man atrodo, visi suprantam, jog ir toliau susiduriame su sudėtingais procesais. Viskas būtų gerokai įspūdingiau, jei tie jauni žmonės būtų labiau vertinami ir daugiau remiami.
– Yra lietuvių režisierių, su kuriais norėtumėte padirbėti?
– Su manim bėda – gerai žinau, su kuo nenorėčiau dirbti (juokiasi).
Bet iš tiesų, yra labai daug jaunų režisierių, su kuriais tikrai norėčiau padirbėti. Visa jaunoji karta man yra įdomi. Man įdomu, kuo jie gyvena, patinka jų darbo rezultatai.
– Minėjot, kad pastaruosius kelerius metus turėjote vidinę pauzę. Ką supratote per šį laiką?
– Per savo karjerą jaučiau nemažai atskirties. Ir vertinant mano darbą Rusijoje, ir mistifikuojant mane pačią. Tačiau supratau, kad einu teisingu keliu. Kad ir kiek klausimų sulaukčiau – kur tu čia kažką darai arba kodėl kažko atsisakai? – supratau, kad gerai jaučiu savo pačios poreikį turiniui. Mačiau labai daug formos ir ja persisotinau. Turiu omeny tą formą, kai tu truputėlį pradedi „kepti“: pradedi būti eksploatuojama kaip vadinamoji „einama aktorė“ ir nebejauti pasitenkinimo tuo, ką sukuri. Pradeda trūkti gylio.
Tai ypač jaučiasi žvelgiant į personažus. Ateina laikas, kai tavo amžius jau ir ne jaunos meilužės, ir dar ne mamos ar močiutės. Man pačiai tai vienas įdomiausių moterų amžiaus tarpsnių ir aš tikrai turiu ką pasakyti. Tik supratau, kad nelabai turiu kam tai pasakyti (juokiasi).
Vaidinti bet ko aš tiesiog nebegaliu sau leisti, man neįdomu. Taupau energiją ir tikiu, kad galiu duoti žymiau daugiau. Tik man reikia tinkamo laiko ir tinkamų žmonių.
Man pačiai tai vienas įdomiausių moterų amžiaus tarpsnių ir aš tikrai turiu ką pasakyti. Tik supratau, kad nelabai turiu kam tai pasakyti.
– Ar tas laukimo periodas aktoriui nėra baisus?
– Nežinau, čia kaip su tuo karantinu. Tai tas pats, kas panerti po vandeniu, ir žiūrėti, kiek stiprūs tavo plaučiai.
Tačiau aš visada turėjau panašias „krizes“ savo gyvenime, kai man niekas nieko nesiūlydavo ir aš turėdavau tiesiog išgyventi. Man nėra naujiena laukti. Laukime aš galiu rasti alternatyvą. Ir jeigu aš turiu alternatyvą, pvz., dainavimas tapo aktyvia mano alternatyva, tai yra nuostabu. Bet tų alternatyvų yra daug. Manau, kad laukti yra gera dovana ruošiantis kažkam, lavinant save, gilinantis į daugybę įdomių dalykų.
Visiška nežinia sunku. Galbūt man, niekada negalvojusiai apie vaidmenų kiekybę, kiek lengviau. Aš labai noriu kokybės ir jos laukti sunkiau nei paties vaidmens. Nes scenarijus aš gaunu iki šios dienos, bet, deja, iš penkių, geriausiu atveju, tik vienas yra skaitomas.
– Kaip suprantate, kad iš gauto scenarijaus gero filmo tiesiog nebus?
– Scenarijai sudėtingas dalykas. Retenybė skaityti labai gerą scenarijų. Nors tai nebūtinai reiškia, kad iš gero scenarijaus gims geras filmas.
Iš karto, pradėjus skaityti scenarijų, suprantu, jei kažkas negerai. Nors scenarijų stengiuosi įveikti, bet jei „ne“, tą „ne“ dažniausiai jaučiu iš pat pradžių.
Bet būna dalykų, kurie nustebina. Būna puikiai parašytų darbų. Kuo vaidmuo laisviau išrašytas, tu pradedi jo labiau norėti, nes tuomet gali įdėti daugiau savo indėlio, fantazuoti, koks tai personažas.
Tačiau su moterim kine, kad ir kaip keistųsi situacija, vis dar yra ne taip, kaip aš norėčiau. Moterys protagonistės dar sunkiai traukia režisierius, galbūt ypatingai režisierius vyrus. Scenarijuose atsiranda labai daug klišių. Ypač lietuvių kine man šiuo klausimu norisi drąsos.
Tai nereiškia, kad aš noriu, jog kinas taptų moteriškas. Anaiptol, nes man išvis tame nėra lyties. Bet, kiek susiduriu, to kabliuko moterų personažuose man dar trūksta. Gilesnių, įdomesnių, kontroversiškesnių vaidmenų.
– Ar jūs sinefilė?
– Manau, kad taip. Filmus aš žiūriu non stop, esu priklausoma nuo kino, nuo geros režisūros, vaidybos. Filmus, kurie man patiko, galiu žiūrėti daugybę kartų. Kinas man yra ir darbas, ir pramoga.
– Kokie režisieriai, kokie filmai jus augino kaip žiūrovę ir kaip aktorę?
– Pats pirmas mano filmas, pamatytas kino teatre, o ne per televiziją, man atrodo, buvo Peterio Greenaway’aus „Intymus dienoraštis“. Man buvo 12–13 metų. Toks filmas tokio amžiaus vaikui, paauglei buvo labai anksti. Bet tuomet aš supratau, kad kinas gali būti kitoks, vaidyba gali būti kitokia, vizualika kitokia... Nuo to viskas prasidėjo ir tebesitęsia iki šiandien.
Įvardinti vieną autorių būtų sunku, nes man patinka labai daug režisierių. Nuo Almodovaro ir Spielbergo iki Coenų ir Hanekes – aš juos visus žinau, žiūriu.
Aš labai noriu kokybės ir jos laukti sunkiau nei paties vaidmens.
– Ar aktoriui svarbus kino istorijos išmanymas?
– Žinoma. Buvo toks laikas, kai bendraudavau su savo kolegomis ir stebėdavausi tuo, kad aktoriai nežiūri filmų. Dabar jaunoji karta į viską žvelgia kiek kitaip. Bet mane kaip aktorę tuomet šokiravo, kad žmonės nori būti kine, bet nežiūri klasikos, nesigilina į sudėtingus, ypatingus aktorių vaidmenis. Matyti, kaip aktorius veikia kadre, yra būtina. Aktoriui tai, kaip ir knygų skaitymas, turėtų būti privaloma.
– Karantiną taip pat leidžiate žiūrėdama filmus?
– Taip, lendu vis giliau ir giliau. Kartais tiek įsižiūri, kad supranti, jog žiūri B kategorijos filmą. Bet tai negąsdina. Nes kartais pažiūrėti blogą filmą yra labai sveika. Ypač aktoriams – pasižiūrėti, kaip nereikia daryti.
– Kaip apskritai jaučiatės per karantiną? Su kokiom mintim šiuo metu gyvenat?
– Kadangi grįžau iš užsienio, sustabdžiusi visus savo koncertus, žinoma, patyriau šoką. Turėjau izoliuotis, ką tvarkingai padariau. Buvau be šeimos, kas turbūt irgi šiek tiek prisidėjo psichologiškai.
Man atrodo, aš perėjau visas stadijas. Nuo šoko, pykčio ir dabar mane aplankiusios net savotiškai smagios būsenos, krizenimo. Bet ne laukimo. Pasakiau sau, kad nieko nereikia laukti, reikia tiesiog būti ir daryti tik tai, kas yra malonu. Neskubėti, niekam nieko nežadėti – ko aš niekada ir nemėgau daryti.
Žinoma, aš nepabėgsiu nuo to, kad mano visi darbai sustojo. Turėjau labai daug koncertų Vokietijoje, viskas persikėlė į nežinią. Bet aš manau, kad viskas įvyks. O jei neįvyks, teks susitaikyti, prisitaikyti prie kažko naujo. Vėl įkvėpti ir vėl nerti, žiūrėti, kiek čia tie plaučiai atlaiko (juokiasi).
