Jis už drąsiai, charizmatiškai ir empatiškai suvaidintą personažą tarptautinės žiuri pripažintas geriausiu aktoriumi. Pamatyti itin sėkmingą M.Kavtaradzės debiutą Lietuvos kino teatruose bus galima nuo balandžio 19 d. Prieš nacionalinę filmo premjerą trumpam sustojome pokalbiui su P. Markevičiumi.
– Praėjusiais metais tau įteikta Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija, „Kino pavasaryje“ tarptautinės žiuri buvai išrinktas geriausiu aktoriumi. Konkuravai su gerai žinomais, ilgą patirtį kine turinčiais aktoriais. Ką tau reiškia šie įvertinimai?
– Džiugu, kai tavo darbą, kūrybą pastebi ir įvertina. O apdovanojimai yra ne vieno žmogaus nuopelnas, tai kolektyvinės veiklos, pasiekto rezultato įvertinimas. Tad, galbūt, laimės dalykas, jog man teko dirbti su tokiomis komandomis, kurios nuėjo tokį kelią, vertą išskirti apdovanojimu. Žinoma, svarbiausias įvertinimas yra susitikimas su žiūrovu.
– Atsiimdamas geriausio aktoriaus apdovanojimą pasakei daugeliui įstrigusius žodžius: „Savo plojimais galime palinkėti sėkmės visiems tiems, kurie šiuo metu eina per savo tamsiausią naktį ir visiems tiems, kurie yra šalia jų“. Ar tau pačiam yra tekę patirtį tokią naktį ar būti šalia tų, kurie tai patyrė?
– Jei įsiminė, tikiuosi, kad pavyko visiems drauge nusiųsti geros energijos bangą, tiems, kam to labiausiai reikia. Kartais sunku pastebėti, kuomet žmogus panyra į vidinę kovą, su kuo jam tenka grumtis. Šiandien susiduriame su keista bakterija – pasyviu kritikavimu. Galime greitai įvertinti ir išeksponuoti kitų daromas klaidas, tačiau pasiūlyti sprendimų – retai.
Ar tai neatsiranda iš noro atskirti ir išskirti save, tarsi nebūtum visumos dalis? Manau, kad visa yra bendra: mūsų pergalės ir pralaimėjimai, atradimai ir praradimai, tai kas vyksta su vienu žmogumi – vyksta su visa bendruomene. Tad visa bendruomenė turėtų jaustis lygiai atsakinga už kiekvieną savo narį, kad visi būtume pasiskiepiję nuo bakterijų ir lygiai koptume į pasirinktus kalnus. Kartu ir smagiau, ir lengviau.
– Ką pasakytum žmogui, kuris šiuo metu jaučiasi esąs pačioje tamsiausioje ir giliausioje naktyje ir dėl visuomenėje paplitusių stereotipų bijo kreiptis pagalbos?
– Velniop stereotipus. Tu esi gyvas ir tai yra svarbiausia. Jei svyruoji – pasikalbėk su profesionalais, jie pasiruošę tau padėti. Atgauk jėgas, o tuomet tegu pažiūri mums į akis tie, kurie kūrė tokius „stereotipus”.
– Tavo personažas Paulius filme „Išgyventi vasarą“ tarsi vaikšto plona linija. Jis serga visuomenėje kol kas vis dar labai mistifikuojama psichikos liga – bipoliniu sutrikimu. Iki galo nėra aišku, kokios iš tiesų būsenos ir savijautos jis yra, tu to neperspaudei, nevaidinai šaržuotai. Kaip ruošeisi šiam vaidmeniui?
– Liga nėra šaržas, liga yra realybė, liga yra tikras žmogus. Tikrą žmogų stengėmės ir sukurti drauge su Marija, operatoriumi Laurynu Bareiša. Pats pasiruošimas gali skambėti labai nuobodžiai: daug skaitymo, analizavimo ir bandymų. Tikiuosi, greičiau pasikeis stigmatizuojamas požiūris nei pacientų sąrašo ilgis.
– Kokie didžiausi iššūkiai kuriant šį personažą?
– Neperspausti, nenuslysti į ligos stereotipizavimą, norą kažką parodyti, o ne išgyventi. Pirmiausia, buvo sunku perskaityti scenarijų. Pradžioje negalėjau jo perskaityti vienu prisėdimu. Tiesiog emocinis krūvis buvo labai stiprus. Einant į sceną, ar stojant prieš kamerą iššūkiai išlieka tokie patys: būti tikru, atviru, gyvu, paruoštu kūnu, gyva mintimi ir nuoga siela.
– Viena itin ikoniška scena filme – Paulius dainuoja „Hiperbolės“ hitą „Aš dar dainuosiu“. Ar tu dar prisimeni, kaip jauteisi ruošdamasis tai scenai? Ar ji tau buvo kuo nors išskirtinė?
– Prisimenu, kad buvo emociškai viena stipriausių scenų. Ruošiantis labai bijojau. Tikriausiai vienintelė scena, kurios bijojau. Viena vertus, dainuoti man nėra įprasta ir lengva. Bet čia ego. Kita vertus, bijojau, kad nesutalpinsiu visų režisierės lūkesčių.
– Kokių komentarų sulauki iš žmonių mačiusių šį filmą?
– Tiesą sakant, nesu girdėjęs tiek teigiamų atsiliepimų apie darbą, kūrinį, kuriame būčiau dirbęs. Dažniausiai visuomet po pirmo sakinio seka „bet…“. O šįkart, to „bet“ nebuvo. Tiesa, visus komentarus lydi žmonių dviprasmis žvilgėjimas akyse. Visi tarsi nori džiaugtis, džiūgauti geru kino gabalu, tačiau visus taip palietė filmo temos, kad džiaugtis tiesiog sunku. Tu nori apsikabinti artimą, stipriai suspausti ir tavo skruostais tikrai teka ašaros. Iš to noro gyventi. Tad susimaišo džiaugsmingos emocijos ir gerai, jautriai supurtytos mintys. Įdomi būsena.
