Šimtai tūkstančių Latvijos rusų neturi pilietybės. Vienas jų – Olegas (akt. V.Novopolskis), kuris Belgijoje nelegaliai įsidarbina mėsininku, tačiau po nelaimingo atsitikimo jam čia vietos nebelieka. Olegą priglaudžia lenkas Andrzejus (akt. Dawidas Ogrodnikas) – iš pirmo žvilgsnio, geraširdis ir draugiškas vaikinas, plačiai atvėręs svetimšaliui savo namų duris. Tačiau Andrzejus turi ir despotišką veidą – Olegas netruks tai patirti.
Apie vaidmens kūrimą, svarstymus apie emigraciją bei tai, kodėl donkichotiškame žvilgsnyje gali būti daug grožio, interviu 15min pasakoja V.Novopolskis.
– Nuo „Olego“ pasaulinės premjeros Kanuose jau praėjo nemažai laiko, dar daugiau laiko prabėgo nuo filmavimų. Ar keičiasi jūsų paties žvilgsnis į filmą ir personažą?
– Kiekvieną kartą žiūrint filmą – o jį žiūrėjau penkis kartus – turėjau vis kitokius įspūdžius, pamatydavau vis kitokią filmo briauną. Nors, atrodo, viskas paprasta, viskas aišku, bet mane kažkaip nustebindavo.
Pirmą kartą žiūrėdamas filmą aš išvis nieko nesupratau. Su kiekvienu kadru buvo per daug prisiminimų, įspūdžių. Žiūrint antrą kartą jau sekiau siužetą, bet dar pykau ant savęs. Po to pavargau ir ant savęs pykti, o pavargus pykti toliau sėdi, žiūri ir pamatai kažką. Daug tų žiūrėjimo metamorfozių buvo.
– Ar pavargus ant savęs pykti jau galite pasakyti, kad vaidmuo pavykęs?
– Niekada negaliu pasakyti. Čia, matyt, charakteris. Gal yra aktorių, kurie pasakys, kad fantastiškai vaidino, bet tokių turbūt nėra labai daug. Man pačiam atrodo, kad viskas buvo kaip ir neblogai. Bet ką reiškia neblogai? Aš labai daug iš savęs ir nesitikiu, dėl to ir atrodo neblogai (juokiasi).
Nežinau, žmonės kaip ir sako, kad gerai. Vienas, antras, trečias. Rašo apie tai laikraščiuose. Bet manęs tai niekada neįtikina. Gal aš tiesiog labai bijau, kad patikėsiu.
– Ir kas tada?
– Ir tada gali būti pavojinga. Aišku, nežinau, nebandžiau. Bet buvau taip auklėtas ir mokytas.
Man pačiam atrodo, kad viskas buvo kaip ir neblogai. Bet ką reiškia neblogai? Aš labai daug iš savęs ir nesitikiu, dėl to ir atrodo neblogai.
Kai mokėmės, dėstytoja Dalia Tamulevičiūtė mūsų niekada negyrė. Didžiausia pagyra buvo: „Šaunuoliai, kad padirbėjot, ką galit dar?“ Tai visada buvo procesas, ėjimas į priekį. Dalia sakydavo, kad gali kažką gerai padaryti, bet tai visiškai nereiškia, kad kitas vaidmuo bus toks pats geras.
Be to, labai tikiu, kad čia ne mano darbas, čia ne aš viską padariau. Ir tai ne tiesiog žodžiai. Lyginu tai su futbolu. Koks geras individualus futbolininkas bebūtum, vis tiek žaidžia komanda. Vienas tu negali nieko, net sužaisti varžybų. Ir čia taip pat. Tu kažką padarai ir šitam filme tikrai reikėjo daug padaryti, bet yra operatorius, yra režisierius, yra kiti aktoriai. Stengiuosi žiūrėti blaiviai.
Aš klausiau režisieriaus, ar yra priekaištų. Jis sakydavo, kad ne, viskas gerai, jis patenkintas. Tai išgirdęs ir aš bent kažkiek nurimstu.
– Režisierius J.Kursietis sako ne tik, kad jis patenkintas. Jis teigia, kad esate „tas aktorius, kurį renkiesi geriems filmams“. Ar komplimentais į režisieriaus pusę galit dalintis ir jūs? Ir ko apskritai reikia, kad galėtumėt pasakyti, jog su režisieriumi dirbti jums patiko?
– Nežinau, ar režisierius privačiam pokalby apie mane būtų tą patį pasakęs. Tai vis tiek yra interviu ir jis turi kažką gražaus sakyti. Bent aš taip manau.
Bet ką tikrai galiu pasakyti, kad man, visų pirma, labai imponuoja tai, ką ir kaip režisierius daro. Kaip jis rašo scenarijų, apie ką jis nori kalbėti. Jis yra labai pilietiškas, turi savo poziciją, kurios nebijo reikšti. Tai labai išsilavinęs, daug kuo besidomintis žmogus. Man atrodo, kad tai režisieriui yra labai geros savybės.
Aš pats dirbau su atsidavimu, nes mačiau, kad tiek režisierius, tiek operatorius dirba iš širdies. Prieš kiekvieną sceną kokiai valandai užsidarydavom su režisieriumi ir kalbėdavom. Jis leisdavo man pasisakyti ir tikrai su nemažai mano pasiūlymų sutiko. Jis išklauso, viską apsvarsto ir jei įtikini, tai įtikini. Ir tai man labai padėjo, nes tuomet ir tu jautiesi kaip kūrėjas, gauni geros energijos ir dirbi labiau užsidegęs.
Buvo ir keletas sunkių momentų, kai mūsų požiūriai nesutapo. Tai normalu, tada kiekvienas kovojom už savo požiūrį. Nors aš visą laiką noriu tikėti, kad galima be tų kovų apsieiti.
– Man atrodo, kad viena didžiausių filmo sėkmių yra jūsų duetas su garsiu lenkų aktoriumi Dawidu Ogrodniku. Kaip sekėsi dirbti drauge? Kaip kūrėte tą sudėtingą, iškreiptą galios dinamiką tarp jūsų personažų?
– Kelis kartus teko važiuoti į Latviją, vieną kartą nuvažiavau į primatavimus – toks kuklus aktoriukas iš Lietuvos. Pamatavo man kostiumą, sako, viskas, turi porą valandų, gali kažkur važiuoti arba palaukti. Tai, sakau, aš palauksiu. Atsisėdu į kamputį ir sėdžiu tyliai sau.
Po kiek laiko iš tolo jau girdžiu uraganą. Suprantu, kad čia Dawidas. Jis įsiveržia į kambarį ir iškart matai, koks milžiniškas yra mūsų temperamentų skirtumas. Iškart pagalvojau, kaip gudriai režisierius aktorius pasirinko.
Bet vėliau pradėjau galvoti, kad Dawidas tiesiog taip dirbo. Jam reikėjo tokio personažo, todėl jis tuo metu toks ir buvo – ir tarp dublių kalbėdavo garsiai, drąsiai, su visais juokaudavo, komentuodavo, norėdavo būti dėmesio centre. Jo buvo labai daug, o manęs, atvirkščiai, labai mažai. Toks buvo balansas.
Jis už mane turi žymiai daugiau patirties. Bet mes labai daug improvizuodavom ir su juo improvizuoti buvo labai lengva. Jis duodavo gerus perdavimus, belikdavo tik įmušti.
Jis duodavo gerus perdavimus, belikdavo tik įmušti.
– Viena pagrindinių „Olego“ temų – emigracija. Pačiam neteko apie tai svarstyti?
– Kai tik įstojau į LMTA rusų kursą, manęs klausė, ar po studijų išvažiuosiu. Bet pirmą kartą pats apie tai susimąsčiau gal prieš keletą metų. Nors prieš tai nuvykęs į Maskvą girdėjau, kaip ten manęs lauktų, turėjau tiek darbo čia, Lietuvoje, jog man atrodė, kad niekur kitur niekas negali duoti tiek daug. Mane viskas tenkino.
Bet pastaruosius keletą metų, turiu pasakyti, atsirado tokių minčių. Galbūt supratau, kad galima pabandyti vykti ir kitur – rusų teatrų juk yra, pvz., ir Latvijoj, ir Estijoj, kur teatrai taip pat stiprūs, o ir rusakalbių žiūrovų daugiau.
Tačiau kad matyčiau emigraciją kaip išsigelbėjimą nuo kažko – ne, man apie tai svarstyti neteko. Niekada šeimoj neturėjom daug pinigų, nejaučiau tam poreikio. Viskas kuklu, bet man su tuo viskas ok.
– Filme taip pat yra paliečiamas ir Latvijos rusų bei nepiliečio statuso klausimas. Kiek prieš filmavimus buvot susipažinęs su šia tema? Ir kaip šį klausimą matote jūs?
– Apie tai nieko nežinojau, nes politika nelabai domiuosi. Man jau su Lietuvos politika sunku, o ką jau Latvijos....
Bet teko susipažinti su šituo klausimu. Pasikalbėjau su keliais žmonėmis, girdėjau įvairių nuomonių. Akivaizdu, kad taip susiklostė aplinkybės ir išeities iš šitos situacijos greitu metu nenusimato. Ruošiantis vaidmeniui, aiškinausi, kokie yra apribojimai nepiliečiams – pvz., Olegas išvažiuoja dirbti į vieną vietą ir dirbti kitur jis jau negali. Yra dalykų, kurie apsunkina gyvenimą, neturint piliečio statuso.
Bet štai aš dabar kalbu lietuviškai, ne rusiškai. Kai buvo Sovietų Sąjunga, iki aštuntos klasės lietuviškai aš pats kalbėdavau tik lietuvių kalbos pamokose – visi aplink mane kalbėdavo rusiškai. Tačiau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę man nereikėjo aiškinti: tu, žinok, vaikeli, mokykis, nes kitaip bus problemų. Man atrodė normalu – aš čia gyvenu, turiu išmokti šitą kalbą.
O Latvijoje viskas yra sudėtingiau. Rusakalbiai kovojo už nepriklausomybę, bet negavo pilietybės. Dabar jie turi išmokti latvių kalbą, konstituciją, išlaikyti istorijos egzaminą. Jie pasipiktinę, kodėl turi tai daryti. Man atrodo, aš jų vietoje, jei norėčiau pilietybės, būčiau kalbą išmokęs. Arba būčiau išvažiavęs.
Bet reikia pasakyti, kad man labai lengva spręsti, kai nesu toje situacijoje. Kadangi tai politinė ir labai sudėtinga situacija, aš išvis turėčiau susilaikyti nuo komentarų.
Tačiau kuriant Olego personažą suprasti jį ir iš šios perspektyvos, kaip iš dalies atstumtą žmogų, padėjo mano darbe.
Kad matyčiau emigraciją kaip išsigelbėjimą nuo kažko – ne, man apie tai svarstyti neteko.
– Ar Olegas sunkiausias iš jūsų vaidmenų kine?
– Nemanau. Mažai vaidmenų kine turėjau, bet, pavyzdžiui, net vaidinant kai kuriuose trumpametražiuose filmuose man buvo sunkiau. Kodėl? Nes yra mažiau medžiagos, laiko, ne tokie ryškūs personažai. Gal aš per rimtai žiūriu, turbūt reiktų paprasčiau, bet kadangi gaunu mažai progų pasifilmuoti, kai jau tą progą gaunu, noriu viską padaryti maksimaliai gerai.
Kartais sunku dirbant su užsieniečiais. Pavyzdžiui, esu vaidinęs filme „Winter Thaw“. Dirbant jame amerikietiška maniera, kad ir kaip bevaidinčiau, vis girdėdavau: labai gerai, ačiū, padarom dar vieną. Man kaip aktoriui jau geriau, kad ant manęs rėktų, nes jei matai tą pačią veido išraišką ir girdi tik tai, kad viskas gerai, tu, neturėdamas patirties, tiesiog nesugebi savęs įvertinti, savimi pasitikėti, eiti į priekį.
Su „Olegu“ sudėtinga buvo dėl to, kad buvo ilgas procesas. Fiziškai, psichologiškai taip pat buvo gan sudėtinga. Bet pats vaidmuo man buvo gan aiškus. Teatre būna žymiai sudėtingesnių, sunkiasvorių vaidmenų, prie kurių net nesupranti kaip prieiti.
– Ar po sunkiasvorių teatro vaidmenų kinas tampa savotiška atgaiva?
– Tai labai skirtingi procesai. Teatre labai daug repetuoji, daug ieškai, kankiniesi, prisidedi prie to proceso. Negauni už tai pinigų, negauni pagarbos, kažkokio pripažinimo. Bet kai eini į sceną, jautiesi taip, lyg būtum užsitarnavęs šią teisę, nes daug prakaito išliejai.
Kine dažnai nebūna repeticijų. Esi tam tikras komponentas visoje kompozicijoje. Bet kine su tavimi labai gražiai elgiasi. Būna, aktoriai galvoja, kad čia jais rūpinasi. Iš tikrųjų, žmonės filmu rūpinasi. Tačiau aktorius kine jaučiasi gerai – atrodo, kad tave gerbia ir pats gal pradedi kitaip jaustis. Tačiau kadangi pats tuo iki galo netikiu, man tai nelabai ir veikia.
– Kas tuomet yra gera diena aktoriaus gyvenime?
– Būna gerų repeticijų, kai jauti, kad kažkas gimė ir diena praėjo ne veltui. Kad kažką atradot, užčiuopėt. Tada jautiesi pakylėtas. Ant tų sparnų grįžti namo ir repeticiją pratęsi ten (juokiasi). Aišku, dažniausiai pabundi jau išsiblaivęs, gal net pagalvoji – ką mes ten vakar prikūrėm?
– Prieš interviu užsiminėt, kad aktorystė jūsų gyvenime planuota nebuvo. Kaip supratot, kad tai gali būti jūsų gyvenimo kelias?
– Nesupratau. Turbūt toks mano būdas – ne maištautojo. Plaukiau pasroviui ir nemačiau prasmės bandyti plaukti kita kryptimi.
Prieš studijas LMTA dar metus studijavau čekų filologiją. Man patiko kalbos, o kadangi su tiksliaisiais mokslais sekėsi sunkiai, įstojau ten, bet išėjau. Aktorinis nutiko netyčia. Ir nutiko dėl Dalios Tamulevičiūtės.
Per šešerius metus, kai buvau šalia, ji nei karto nepadarė nieko, kas priverstų kvestionuoti tai, ką ji sako. Aš norėdavau eiti į paskaitas ir klusniai klausytis, ką ji sako. Man tokia pozicija tiko ir pasisekė, kad žmogus, kuris mane vedė, buvo toks.
Man nereikėjo ieškoti darbo. Baigus mokslus, iškart visus paėmė į Rusų dramos teatrą. Kitiems aktoriams rasti darbą yra problema, jie turi nuolat ieškoti, rodytis, o mums nieko nereikėjo daryti. Kai atėjau 2005 m., tai tik dabar, per karantiną, buvo pirmas kartas, kai galėjau 2 mėnesius neiti į darbą ir pailsėti. Negaliu pasakyti, kad nesimėgavau tuo laiku, nes tikrai norėčiau turėti daugiau laiko sau ir šeimai. Būdamas aktoriumi, tu visą laiką dirbi. Nuo studentavimo laikų neturėjau nei išeiginių, nei švenčių.
Turbūt toks mano būdas – ne maištautojo. Plaukiau pasroviui ir nemačiau prasmės bandyti plaukti kita kryptimi.
– Skamba varginančiai. Kas tuomet skatina tuo keliu toliau eiti?
– Visų pirma, tas pats modelis – baigi mokyklą, studijas, susirandi darbą. Ta matrica, kurią turi atlikti, ir man pasisekė, nes ją atlikęs visai neblogai jaučiuosi. Didelė dalis mano darbo man labai patinka. Būtent repeticijos, kurių yra žymiai daugiau negu spektaklių. Man įdomu bendrauti su žmonėmis, analizuoti priežastis, svarstyti, kokios bus pasekmės. Aš net norėjau stoti į psichologiją, bet su mano matematikos žiniomis būtų reikėję labai daug pastangų. Tačiau tikrai jaučiu pareigą ir pagarbą savo darbui, o tai, vėlgi, gavau iš Dalios.
Be to, tam, kad viską pakeistum, turi būti arba labai drąsiu ir stipriu žmogum, arba būti didelėj desperacijoj. O man viskas yra ok. Viskas labai ramu, labai nuobodu. Nesakau: „Aš negaliu be teatro – tik ateinu, užuodžiu tą kvapą, pamatau tuos žmones...“. Nėra taip. Yra tiesiog santykis į darbą ir socialinė pareiga.
Yra ir kitas dalykas. Būna, žmonės padirba, jiems nebepatinka ir jie darbą meta, ieško kito. Ir tai tikrai yra būdas, taip gali daug atrasti ir daug pažinti. Bet jei lieki ten pat, gali tai, ką darai, pažinti giliau. Tai turbūt tiesiog skirtingi tipai.
Pavyzdžiui, aš žaidžiau vienoj futbolo komandoj ir mane daug kartų kvietė pereiti į kitą. Buvo jau tikrai prastai, nieko nebeliko iš tos komandos, bet aš sakiau, kad neišeisiu ir būsiu joje iki galo. Aš galbūt tada save labiau gerbiu. Man atrodo, kad gal čia ir donkichotiškas dalykas, gal jis ir beprasmiškas, bet kartais tuose beprasmiškuose dalykuose, toje kovoje prieš neginčytinus dalykus yra labai daug grožio.