Antrasis šveicarų kino kūrėjo pilnametražis filmas pasakoja istoriją apie privatų detektyvą Aloysą, kuris seka pasaulį per savo kameros ekraną, nufilmuotą medžiagą kaupia ir peržiūrinėja iki tol, kol kažkas pradeda stebėti jį. Aloyso pasaulis susiūbuoja – dingsta kelios vaizdajuostės, prasideda skambučiai, kurie perauga į kai ką daugiau.
Apie tai, kaip buvo kuriamas filmas, T. Nölle kalbėjosi su festivalio žiūrovais.
Kaip kilo idėja kurti filmą apie detektyvą?
Visų pirma, aš norėjau papasakoti detektyvinę istoriją, tačiau neįprastai, kad filmo esmė nebūtų tik vienos bylos narpliojimas. Norėjau, kad Aloysui po tėvo mirties jo paties byla tam tikra prasme taptų paskutine. Vienas iš atspirties taškų buvo sugalvotas pagrindinio veikėjo charakteris – privatus detektyvas, per savo kamerą stebintis pasaulį, mažai bendraujantis su žmonėmis, tarsi nematomas. Tuomet netikėtai prisidėjo telefoninio pasivaikščiojimo idėja. Esu turėjęs santykius per atstumą, kuomet teko daug bendrauti telefonu. Tai taip pat turėjo įtakos. Filmo pagrindu tapo žmonės susitinkantys tik virtualioje erdvėje, kuri veikia kaip mediumas.
Šiuolaikiniame pasaulyje santykiai per atstumą ir santykiai socialinėse medijose tampa vis dažnesni. Ar tai atsispindėjo filme?
Bendravimo telefonu pasirinkimą lėmė keletas priežasčių. Mums nebereikia matyti vienas kito tam, kad pasikalbėtume. Tačiau bendravimas internetu man netiko tematiškai. Aš siekiau susikoncentruoti į asmenį, kuris ne tik turi tapti socialesniu ar atviresniu, bet ir sugebėti savo praeitį palikti už nugaros. Nuo pat tėvo mirties Aloysas yra tarsi įstrigęs laike, todėl jis turi įžengti į dabartį. Manęs neviliojo kurti filmą apie du jaunus žmones, leidžiančius laiką prie nešiojamų kompiuterių.
Ar iš tikrųjų egzistuoja toks dalykas kaip telefoninis pasivaikščiojimas?
Kai Šveicarijoje filmo scenarijų pateikėme finansavimui, šio klausimo sulaukiau. Telefoninis pasivaikščiojimas egzistuoja. Kai kalbate telefonu, galite įsivaizduoti, pavyzdžiui, veidą. Pagrindinė taisyklė – įsivaizduoti vaizdą pagal balsą ar girdimus garsus. Išbandykite tai. Kalbėjomės su draugu, kas atsitiktų jei Obama ir Putinas išmėgintų telefoninį pasivaikščiojimą. Manau, kad tai galėtų padėti.
Kodėl filme nėra šiuolaikinių technologijų – išmaniųjų telefonų, kompiuterių ir pan.?
Norėjau pavaizduoti žmones, kuriems laikas sustojo, jie gyveno praeitimi atsiskyrę nuo pasaulio. Kai miršta tėvas, Aloyso gyvenimas nepasikeičia. Jis to nepripažįsta. Jis turi liautis gyventi praeitimi ir pradėti gyventi dabar. Filme labai svarbu vizualumas, dėl to nenaudojome modernių mobiliųjų telefonų.
Kodėl filme tiek daug dėmesio skiriate miškui?
Miško idėja kilo, kai rašiau scenarijų. Be to, man patinka filmuoti miške. Ten praleidžiu nemažai laiko. Galbūt dėl to, kad užaugau mieste, vėliau studijavau Niujorke. Taigi visuomet buvau apsuptas modernaus pasaulio. Tačiau miškas visada šalia: tik ten atsidūręs, jautiesi visai kitaip. Tai vieta, kur gali atsitikti kažkas magiško. Dažniausiai taip neatsitinka, bet ši nuojauta išlieka. Tuo tarpu už miško ribų viskas aišku – kaip nuvykti iš vieno taško į kitą, kur yra bankomatas. Miškas yra geras begalinės visatos, kuri yra mūsų galvoje, įvaizdis. Miškas primena mūsų smegenų struktūrą.
Kaip atrinkote aktorius pagrindiniams vaidmenims?
Pagrindinį vaidmenį atlieką žymus Austrijos aktorius Georg Friedrich. Pirmiausia atranką rengėme Šveicarijoje, bet nieko neradome. Aš ieškojau žmogaus, kuris išoriškai atrodytų labai šiurkštus, lyg erelis. To reikėjo jo, kaip detektyvo, charakteriui sukurti. Tačiau tuo pačiu ieškojau viduje labai trapaus aktoriaus. Rasti atitinkantį abu kriterijus buvo išties sunku. Dažniausiai aktoriai geba įkūnyti arba šalto, arba švelnaus būdo personažus. Pasirinkau Georgą, nes man atrodė, kad jis gali perteikti abi vaidmeniui reikalingas puses. Aktorę Veros vaidmeniui pasirinkau paskutinę minutę. Tai jos debiutas. Mus supažindino pažįstami žmonės.
Ar nebuvo sudėtinga pavaizduoti tarp pagrindinių veikėjų, kurie niekada nebuvo susitikę, užsimezgusią meilę?
Taip, buvo labai sunku. Ypač sunkiai sekėsi pagrindinei aktorei. Aloysas filme figūruoja, o jos balsą dažniausiai tik girdime. Jį, beje, įrašinėjome atskirai. Aloyso aktoriui buvo nesunku kalbant įsivaizduoti, jog Vera yra tikra, tačiau jai – ne. Pirmas dvi savaites ji sėdėjo nedideliame kambaryje ir su juo kalbėjosi telefonu.
Kiek laiko truko „Aloyso“ scenarijaus rašymas?
Ilgai. Kai 2–3 metų mano šeimoje kai kas nutiko, ir aš maniau, kad nebegalėsiu to darbo tęsti. Tačiau tuo pačiu negalėjau visko mesti. Reikėjo pašalinti vieną elementą ir judėti kita kryptimi.
Aš tikėjotės, kad šis filmas taps sėkmingu?
Tikėjausi, kad visa tai, ką sukūriau, susijungs ir atrodys gerai. Ką reiškia „sėkmingas“? Jūs visi jį matėte. Šį filmą kūriau aklai, vadovaudamasis savo intuicija. Statydamas filmą, daug ką supratau ir išmokau. Visa tai ketinu pritaikyti kitame filme. Filmavimo metu jaučiausi lyg tapyčiau paveikslą – kartais viską nudažydavau juodai ir pradėdavau iš naujo. Nežinojau, kas galų gale gausis.
Kokie filmai „Aloysui“ tapo vizualiniais orientyrais?
Francis Ford Copolla filmas „Pokalbis“ („The Conversation“). Jį pamačiau mokydamasis kino mokykloje, todėl daug neprisiminiau, man jis atrodė nuobodus. Ieškodamas detektyvinių istorijų pamačiau, kad abu veikėjai turi nemažai bendro. Filmuodami įsivaizdavome, kad skambina Haris (aktorius Gene Hackman) iš „Pokalbio“, kurio mums nepavyko pasikviesti vaidinti Aloyso tėvą. Todėl pakvietėme filmuotis tikrąjį G. Friedricho tėvą Karlą Friedrichą.
Kaip ir minėjote, filmas nutolsta nuo tradicinio detektyvo. Ar nepaisant to, rėmėtės kokiomis nors detektyvinėmis istorijomis?
Ne. Kaip ir sakiau, dažniausiai filmuose detektyvai tiria bylą. Aš norėjau sukurti filmą, kuris išeina iš šių ribų. Dažniausiai detektyvai išaiškina bylą, bet vis tiek lieka vieniši ir atskirti. Mano idėja buvo pavaizduoti detektyvą, kuris nelieka vienišas ir izoliuotas.
