– Kokie dešimt raktinių žodžių apibūdina šį filmą?
– Degtinė, groteskas, absurdas, nauja pradžia, pigi gėrykla, atkrytis, utopija, bendruomenė, stereotipai, svajonė.
– Apie ką yra šis filmas?
– Šis nepaprastai liūdnas filmas yra filmas apie svajones, kurios neišsipildys. Šis nepaprastai juokingas filmas yra apie alkoholį. Tačiau jei kas nors labai trokšta pamatyti lavonų, tai esama ir jų. Nemažai.
– Apie ką dar yra šis filmas? Ar jame yra vilties?
– Ne, vilties filme nerasi nė su žiburiu, bet žiūrovui ji šmėstelės – lygiai du kartus. Vieną kartą, kai kažkokia nušvitėlė ims kviesti „Auksinės pirštinės“ girtuoklius atrasti Dievą, rasis viltis, kad senos pindos siųs ją velniop. (Ačiū Dievui, beveik taip ir nutiks).
Kitą kartą viltis sukirbės, kai maniakas prisiartins prie savo pagrindinio tikslo, savo svajonės – dailios mergelės, tingėjusios mokytis, todėl likusios antriems metams. Gal visgi jam nepasiseks?
– Žmonės kalba, kad filme „Auksinė pirštinė“ kapojama žmogiena. Aš mėgstu tik tai, kas gražu ir miela. Ar šis filmas – man?
– Taip, filme pjaustoma ir kapojama žmogiena – pačiais kvailiausiais įmanomais būdais, kad tik jūs pagalvotumėt žiūrį seną paiką komediją. Kam to reikia? Kad suprastumėt, jog viskas – ne tik juokinga, bet ir labai rimta. Todėl tai filmas jums.
Štai, tik pasižiūrėkit, kokie personažai susirinks į didįjį ekraną: kreivadantis paklaikusio žvilgsnio žudikas-maniakas; labai liūdnos, girtos, alkanos ir storos prostitutės; pigios gėryklos šurmuliuojanti vyrija – nuo pirmos iki paskutinės akimirkos girti besparniai „ereliai“; daug daug daug alkoholio (vienos rūšies degtinė, vienodo dizaino ir dydžio buteliuose – matyt, kad būtinai atkreiptumėte į tai dėmesį, arba tiesiog kad būtų kvailiau).
Dar daili antrametė mokinukė, ją kabinantis naujokas – štai jums ir visa filmo kompanija. Nedidelė, bet monumentali. Savotiškas stereotipų ir zombių muziejėlis. Jausmingas klipatų ir bepročių balaganas. Mirties smogiamasis būrys, sudarytas iš pagiringų mumijų ir kruvinų kūno dalių. Netgi apie pačius bjauriausius dalykus galima papasakoti elegantiškai ir paveikiai. Ir režisierius tai moka.
– Kas yra šio filmo protagonistas?
– Turbūt reikėtų sakyti, kad filmo protagonistas yra maniakas, žudantis prostitutes – kaip ir pridera, pabaigoje suimamas policijos. Tačiau tai nebūtų visa tiesa.
Pagrindinis ir tikrasis filmo herojus yra alkoholis. Taurelės judesys ranka–burna – filme dažniausias. Alkoholis liejasi, taškosi, yra (at)ryjamas, pilamas, gurgiamas, maukiamas, sprogstamas, liejamas, jo prisigėrus, prisimaukus ir prisprogus – vyksta tai, kas vyksta, kas nebūtinai labai malonu akiai, bet toks ir yra gyvenimas anapus linijos, kurią daugelis iš mūsų teoriškai taip pat galėtume peržengti, bet nenorime (dėl suprantamų priežasčių).
Beje, o gal protagonistu reikėtų laikyti visą „Auksinės pirštinės“ – gėryklos, kurioje vykta nemaža veiksmo dalis, – publiką? Tai tarsi toks kolektyvinis organizmas, įsitvirtinęs jam palankioje ekosistemoje. Žinoma, „Auksinė pirštinė“ – daug niauresnė vieta nei skruzdėlynas ar avilys, bet, nepaisant savo troškulio, kompleksų ir girtos agresijos, atskiri sistemos nariai mistiniu būdu sugeba ją palaikyti ir net joje pakenčiamai jaustis.
– Kodėl režisierius prasimano šlykštynes? Juk taip gyvenime nebūna?!
– Būna. Stereotipai, kuriais vadovaudamiesi mes stebime nelaimėlių pasaulį, nėra fikcija. Režisierius tik padeda mums jį pamatyti taip, kaip slapčia visąlaik apie jį galvojome. Baisūs ne herojai, bet mūsų mintys apie juos.
Be to, filmas pastatytas pagal tikro, realaus žudiko-maniako istoriją (nuotrauką pamatysite), aprašytą romane.
„Auksinė pirštinė“ taip pat nėra vaizduotės vaisus. Dešimtajame XX a. dešimtmetyje Vilnius, ypač jo gyvenamieji mikrorajonai, taip pat būdavo nusėtas niaurių kaniūšnių, kuriose rymojo zombiai rūsčiais veidais ir sielvartingomis akimis. Savo istorijas – kokie buvę šaunūs, kaip daug pasiekę – jie mokėdavo pasakoti vien kumščiais, riaumojimu, žagsuliu, vapėdami, vulgariai graibydamiesi ir pagaliau tyrai lūždami. Bet koks žmogus iš gatvės ten pasijausdavo pernelyg gyvas. Kad būtum savas tose skylėse, bet aštuoniasdešimt procentų tavęs turėjo būti susidėvėję, sudilę, išeikvota, tu patikėjęs, kad Dievas tave ir sutvėrė nenuilstamai, be paliovos gerti – viską, kas dega.
Taigi filmas – toli gražu ne apie „šlykštynes“. Tai filmas apie gyvenimą – koks jis kartais būna. Tai paminklas žuvusiesiems kovoje su C2H5OH, siekiant galutinio dugno. Drauge – tai monumentas ir mūsų buvusiam „Suokalbiui“, ir visoms kitoms panašioms įstaigoms senajame kontinente bei kitur. Tai liudijimas apie mažąją, gėdingąją, smirdinčią Europą, kasdien kuriamą nudrengtose snarglinėse nuo Suomijos iki Portugalijos – krauju, sysiumi ir vėmalais.
– Koks tikslas kalbėti apie „atmatas“ ir pigias gėryklas?
– Kaip žinome, visi šiame pasaulyje ką nors stato. Politikai stato valstybę. Verslininkai stato biznį. Mokslininkai stato mokslą. Ką daryti alkoholikams?
Jie buriasi pigiose gėryklose. Pigi gėrykla – tai Platono ola, metafizinė prieglauda. Sumažintas visatos modelis. Tai – savo utopiškumą įveikusi, veikianti utopija. Įsivaizduokit, amžinasis variklis negali veikti – ir neveikia. O snarglinė – veikia, nors negali, neturi teisės veikti, nors niekas jai neleido to daryti. Tai rodo, kad išeitis visada yra, kartais – arčiau nei galima pagalvoti. Todėl apie „atmatas“ ir pigias gėryklas šnekėti ne tik reikia, bet tiesiog būtina. Ypač taip, kaip šiame filme.
Nežinau, kas parašė scenarijų, bet tas žmogus girdyklose turėjo praleisti ne dieną ir ne savaitę. Tai meistro žvilgsnis. Tiesą sakant, nepamenu, kada būčiau matęs taip tiksliai ir įtaigiai atkurtą žlungančių girtuoklių pasaulėlį – kad neatrodytų nei per rūstus (ir todėl netikras), nei per idiliškas, romantizuotas – ir todėl nebegyvas.
Režisieriaus žvilgsnis skvarbus kaip skalpelis. Kamera – ironiška ir negailestingai atvira. Veikėjų „bajeriai“, manieros, judesiai – viskas iki skausmo matyta. Neįtikėtina? Taip.
– Ar filmas ko nors moko?
– Tikiu, kad socialiniai propagandistai įstengtų rasti jautrią žinutę, tačiau ją sunku išryškinti, nes ji skleidžiasi per groteską ir kitas meninės kalbos priemones, nūdieną rečiau sutinkamas. Nepasimokysime net kaip kapoti lavonus ir slėpti įkalčius, nes tai vaizduojama probėgšmiais, nesutelkiant dėmesio į maniako profesijos subtilybes. Jeigu bandysime mokytis gerti degtinę kaip aktoriai geria degtinę vaizduojantį vandenį, jokiais būdais nepažiūrėsime filmo, nes jau po dešimt minučių gulėsime girti.
Bet jeigu žiūrėsite labai akylai ir klausysitės labai įdėmiai, galbūt jums paaiškės, kad: a) išsiveržti iš užburto rato galimybių negaus; b) užburtame rate yra visi, todėl veržtis iš jo – tarsi nebūtina.
– Ko neįmanoma paklausti, bet ką būtinai reikia pasakyti apie filmą?
– Pasinaudokite proga suprasti girtuoklį. Šis filmas – galbūt vienintelė proga jums pabūti (nors ir netiesiogiai) snarglinėje. Atsidurti į juodąją skylę garmančiame laike. Pažinti pražūties saldumą.
Tai liūdesio istorija, tai Vakarų kultūros istorija, tai istorija apie žmones – beveik tokius pačius kaip ir Jūs (nors Jūs galbūt taip ir nemanote). Vertinkite šias minutes.
