Animacinę istoriją norvegų režisierei Kajsai Næss padėjo sukurti per 300 žmonių – tarp jų bent vienas lietuvis. Vienam didžiausių, animacijos, skyriui vadovavusi belgė Marie-Laure Guisset sutiko pasidalinti patirtimi, suvienijusia tokį didelį profesionalų būrį. Animacijos režisierė sako, kad nors malonu, jog „Titina Šiaurės ašigalyje“ apdovanota net Japonijoje, visgi jai svarbiausi įvertinimai – iš vaikų lūpų, iškart po seanso.
Belgija garsėja komiksais ir meile jiems. Animacija taip pat – Lietuvoje daugelis žino ir mėgsta jūsų šalyje sukurtus „Smurfus“, su kuriais ir pati dirbate. Ar nuo mažens buvote neabejinga šioms vizualioms kultūroms?
Taip, komiksai pas mus tikrai populiarūs. Animacija šia prasme dar tik vejasi. O tai, kad galiu dirbti su „Smurfais“, man labai svarbu – juk tai belgiškasis paveldas, ir kad animuojame juos gimtinėje, yra labai svarbu. Man atrodo, tie filmukai, kuriuos žiūrėjo lietuviai, buvo amerikietiškoji versija, bet dabar kuriame belgišką! Tiesą sakant, animacija mane sudomino jau pakankamai suaugusią, kitaip nei daugelį mano kolegų, kurie šia sritimi žavisi nuo vaikystės. Sulaukusi aštuoniolikos nežinojau, ką veikti. Man sekėsi matematika, kalbos, bet nebuvau tikra, ką gi studijuoti. Nusprendžiau metus praleisti Anglijoje. Čia visiškai atsitiktinai susidomėjau animacija – tiesiog sudalyvavau dirbtuvėse, ir man tai labai patiko. Supratau, kad suteikti personažams, pieštiems paveikslėliams, gyvybę yra kažkas fantastiško. Tikra magija ir tai, ko man tuomet reikėjo. Studijavau Bornmuto universitete, o tuomet atsidūriau Airijoje, kur įsidarbinau garsioje animacijos studijoje „Cartoon Saloon“. Dabar vėl gyvenu ir dirbu Belgijoje.
Jūs buvote „Titinos Šiaurės ašigalyje“ animacijos režisierė. Už ką tiksliai buvote atsakinga?
Animacijos režisierius vadovauja visam animacijos skyriui. Kuriant animacinį filmą buriami atskiri skyriai viskam nuo kadruočių ir personažų kūrimo iki galutinio judančio vaizdo. Už šį etapą, kuriame personažai atgyja, atsakingi mes. Taip pat itin glaudžiai tenka dirbti su filmo režisieriumi, šiuo atveju – Kajsa Næss. Tiesa, ne visuomet pagrindinis režisierius turi daug patirties būtent animacijoje, tuomet daug kalbame apie įvairias galimas technikas. Kai apsisprendžiame dėl šių detalių, galiu formuoti užduotį animatorių komandai. Ne mažiau svarbu yra atrinkti žmones – tai irgi mano pareiga. „Titinoje“ turėjome net tris komandas, iš viso apie 40 animatorių, visi su savo stipriosiomis pusėmis. Vieniems geriau sekasi vaikai, kitiems – pagyvenę veikėjai. Mano tikslas buvo teisingai paskirstyti užduotis – paprastai tariant, kad žiūrint filmą nesimatytų, jog dirbo daug žmonių. Kaip tai padaryti? Žinoma, bandymų metodu. Norėjome, kad Titina būtų realistiška, taip pat emocinga ir ekspresyvi – tai buvo sudėtinga užduotis, kurią patikėjau vos porai komandos narių. Kitiems tiesiog nepavyko – išeidavo per animacinė, per disnėjiška. Pavyzdžiui, Amundseną animavo viena itin jauna talentinga mergina. Na, o lietuviui, kuris dirbo mūsų komandoje – Danui Bereznickui – atiteko visos linksmybės! Danas apskritai labai smagus ir nuotainingas kolega.
Iš tiesų, nors Titina yra pagrindinė filmo žvaigždė, ji išlieka gyvūnu – nekalba ir neturi kitų žmogiškų savybių, kas būdinga daugeliui kitų animacinių filmų. Ar tai buvo režisierės sprendimas?
Taip, ir aš šiam sprendimui visiškai pritariu, kaip ir daugeliui kitų – su Kajsa mums sekėsi dirbti, kadangi vadovaujamės tokiomis pačiomis vertybėmis. Režisierė šią žinutę visiems transliavo kaip svarbiausią – Titina turi likti tikru šunimi. Manau, kad atsisakę tokių šabloniškų sprendimų, kaip žmogiškos šypsenos pripiešimas ar akių išdidinimas, nieko nepraradome – anaiptol. Titina itin žaisminga ir gyvybinga. Jos emocijos, išreiškiamos uodegos vizginimu ar ausyčių pastatymu, lengvai atpažįstamos, nes kiekvienas juk esame sutikę linksmą šunelį.
„Titinos Šiaurės ašigalyje“ paremta tikra, tiems laikams tikrai neblogai dokumentuota istorija. Ar filmo kūrėjai rėmėsi fotografijomis, vaizdo medžiaga, ar visgi stengėtės per daug nekopijuoti, kad filmas netaptų dokumentika?
Žinoma, daug visko peržiūrėjome. Buvo įdomu ir prasminga artimiau susipažinti su istorinėmis asmenybėmis. Nenorėjome nei Nobilei, nei Amundsenui prikurti nebūtų savybių, per daug jų sukarikatūrinti – ne, stengėmės elgtis pagarbiai. Sakau „mes“, nors turiu galvoje ne tik animatorių komandą, bet ir personažų kūrėjas. Žinoma, įvykių užkulisius, ir tai, kas paprastiems ekspedicijose nedalyvavusiems žmonėms liko nežinoma, leidome sau interpretuoti laisviau, įlieti šiek tiek magijos. Dėl to filmas ir pristatomas kaip „beveik tikra istorija“ – tikrai ne viskas yra dokumentuota.
Teko skaityti, kad animatorių komandai teko itin sunki užduotis peržiūrėti kuo daugiau juokingų šuniukų video internete. Kaip susidorojote su tokiu iššūkiu?
Aha, ne kartą kalbėjome, kad turime svajonių darbą, gal net geriausią pasaulyje. Iš tiesų, tiesiog liepiau animatoriams eiti į „YouTube“ ir žiūrėti tų vaizdelių kiek tik lenda. Reikėjo itin gerai perprasti šuniukus, įsijausti į jų kailius. Kuo smagesni nuotykiai – tuo mums tinkamesnis pavyzdys. Taigi peržiūrėjome valandų valandas medžiagos. Žinote, kadaise animavau vorą, tad žiūrėti šio gyvūno vaizdelius nebuvo taip smagu.
Apie kokius didžius kino kūrėjus galvojote, kai dirbote „Titinoje“?
Kai pirmąkart susitikome su Kajsa, aptarėme mėgstamą kiną ir radome daug bendra – supratome, jog sutarsime. Tuomet daug kalbėjome apie Jacques Tati. Mums abiems labai patinka jo dėmesys mažoms šypseną keliančioms detalėms. Wes Andersonas – dar viena bendra mūsų simpatija. Žinoma, ir Hayao Miyazaki. Na, o aš asmeniškai daug niuansų, iš tiesų svarbių animacijoje, perpratau dirbdama „Cartoon Saloon“ – ypač iš vieno studijos įkūrėjų Tomm Moore.
„Titina“ yra piešta rankomis. Kodėl svarbu išsaugoti šią itin daug laiko reikalaujančią techniką? Ar žiūrovai, šiuo atveju maži vaikai, pakankamai tai vertina?
Žinote, vertina! Kai šiemet lankiausi animacijos ir video žaidimų festivalyje BLON Klaipėdoje, buvau sužavėta, kiek dėmesio moksleiviai skyrė faktui, kad šis animacinis filmas pieštas rankomis. Jie susižavėjo ir uždavė man daug klausimų apie tai. Išgirdę detalius atsakymus žavėjosi dar labiau. Nemažai teko su „Titina“ keliauti, bet būtent Lietuvoje jaučiau tokį nuoširdų susidomėjimą tradicine technika. Man atrodo, kad itin simboliška, jog tokia prieš šimtą metų nutikusių pasiekimų istorija yra piešta rankomis. Dirbu ir su 3D, man patinka, bet su 2D sukuriamas jausmas yra tiesiog neprilygstamas, ir smagu, jog vaikai tai supranta.
Iš tiesų, vaikai juk geriausi kritikai. Ar turi jie Titinai kokių priekaištų, ar teko girdėti tik komplimentus?
Pati „Titiną“ mačiau kokį šimtą kartų, tad dabar, kai turiu progą, mieliau stebiu filmą žiūrinčius vaikus. Tad galiu paliudyti, jog jie įsitraukia nuo pirmųjų kadrų ir dėmesį išlaiko iki pat pabaigos. Tai – nuoširdžiausias komplimentas. Juk šiame filme yra lėtesnių etapų, kai žiūrovas kviečiamas pamąstyti, emocijos čia kontrastingos. Šiuolaikiniams vaikams tai gali būti iššūkis, tad dėl to „Titinos“ kelionės pradžioje nerimavau. Tiesą sakant, recenzijose, parašytose suaugusiųjų, teko skaityti, kad filmas galbūt per lėtas vaikams. Bet mano empiriniai tyrimai įrodo, kad šie kritikai neteisūs! Vaikai po seansų paprastai turi daug klausimų – jiems įdomu, kas buvo tikra, o kas – ne visai, jie smalsauja apie didžių herojų žmogiškas savybes. Juk tai viena filmo žinučių – visi mes žmonės, visi mes pažeidžiami.
Kas dar svarbu šioje didingoje istorijoje? Ko ir suaugusieji galėtų pasimokyti iš ekspedicijos į Šiaurės Ašigalį?
Tai, kad jausmai ir santykiai yra labai svarbu bet kurioje situacijoje. Tai galų gale istorija apie ambicingus herojus, atradėjus, kuriems džiaugsmo teikia tokios smulkmenos, kaip skanių ledų porcija. „Titina“ – ir šeimos filmas ta prasme, kad bus įdomus ir mažiems vaikams, ir net jų seneliams.
