Antrasis serialo sezonas mina savo pirmtako pėdomis, pasiūlydamas dar ryškesnę socialinę žinutę ir dar platesnę emocijų amplitudę.
Paties A.Ansari vaidinamas pagrindinis personažas Devas, ansktesniame sezone atvirai manifestavęs šių laikų tuštybę – pradedant savo atvaizdo vadyba socialiniuose tinkluose, baigiant hedonistišku vartojimo kultu – ir toliau neatsisako savo mėgstamiausių veiklų, dykinėjimo ir valgymo, tačiau prasmės paieškos, jau pirmajame sezone užėmusios didžiąją dalį Devo laiko, ir šįkart griežia pirmuoju smuiku.
Pažintį su Devu tęsiame Italijoje, kur jis, po išsiskyrimo su mergina, mokosi pastos gaminimo paslapčių. Šis, pripažinkime, daugiau terapinis, o ne profesinis žingsnis žymi pereinamąjį laikotarpį personažo gyvenime – žinoma, Devas sugrįš į Niujorką ir tęs buksuojančią aktoriaus karjerą, tačiau prasmės klausimai, atvedę į Italiją, skirtingomis formomis mūsų herojų lydės ir toliau.
Kaip užmegzti tikrą ryšį su kitu žmogumi, kai savo emocijas reiškiame emoticonais, kai pasiduodame stereotipams ir kovojame su savo ir kitų primestais lūkesčiais?
Kaip užmegzti tikrą ryšį su kitu žmogumi, kai savo emocijas reiškiame emoticonais, kai pasiduodame stereotipams ir kovojame su savo ir kitų primestais lūkesčiais? Rodos, to mūsų klausia serialas „Master of None“, kurio serijos (bent jau nemaža jų dalis) galėtų tapti savarankiškais trumpametražiais filmais, savyje talpinančiais ir svarbias įžvalgas apie šiandienos visuomenę, ir gerą humoro dozę – nei viename epizode viena nėra aukojama dėl kito.
Antrasis „Master of None“ sezonas dar kinematografiškesnis, ir šįkart ne tik išraiškingai nufilmuotas (nors serijos „The Dinner Party“ scenos, nufilmuotos muziejuje, vertos atskiro paminėjimo – toks išradingas, į erdvę, o ne subjektą fokusuotas kameros žvilgsnis televizijoje stebina), bet ir nevengiantis kino citatų. Ryškiausias pavyzdys žiūrovų laukia jau pirmojoje, juodai baltoje serijoje, kurioje nusilenkiama italų neorealizmo šedevrui „Dviračių vagys“ (rež. Vittorio de Sica), gatvėje įvykusią vagystę perkeliant į šiandienos Modeną. Vis tik ši citata, į pusę serijos nesėkmingai bandanti sutalpinti ilgametražio filmo užuominas, atrodo kiek forsuota ir išgalvota, iškrentanti iš šiaip nepriekaištingai lengvo serialo ritmo.
Visai kitokį įspūdį sukuria serija, pavadinta „New York, I Love You“, nurodanti į 2009 m. filmą, sukurptą iš trumpametražių garsiausių pasaulio režisierių darbų, bei primenanti Richardo Linklaterio „Slacker“ (1991) manierą – A.Ansari šioje serijoje pasakoja trijų niekaip nesusijusių niujorkiečių istorijas, kurios prasideda ir nutrūksta herojams prasilenkiant gatvėje ir žiūrovui to mažiausiai tikintis.
Čia sutinkame durininką, jauną kurčią merginą (šioje serijos dalyje spengia tyla – žiūrovai, kaip ir personažė, negirdi išorinio pasaulio garsų) ir imigrantą taksistą. Tai ne tik kasdieniškos jautrios istorijos, papasakotos per komišką prizmę – tai pasakojimai žmonių, kurių patirtys komerciniame kine ir televizijoje įprastai nereflektuojamos. Taip A.Ansari tęsia pirmajame sezone pradėtą tradiciją populiariosios kultūros terpėje kelti jai nebūdingus klausimus – apie visuomenės paribiuose atsiduriančius žmones, apie kasdienį rasizmą ir seksizmą, apie senatvę ir tradiciją – ir kartu iš patogaus televizinio burbulo traukti jame tarpstančius žiūrovus.
A.Ansari tęsia pirmajame sezone pradėtą tradiciją populiariosios kultūros terpėje kelti jai nebūdingus klausimus – apie visuomenės paribiuose atsiduriančius žmones, apie kasdienį rasizmą ir seksizmą, apie senatvę ir tradiciją – ir kartu iš patogaus televizinio burbulo traukti jame tarpstančius žiūrovus.
Dar svarbiau tai, jog A.Ansari nebijo pasitraukti į šalį ir iš protagonisto tapti kur kas smulkesne žuvele – serijoje „New York, I Love You“ Devą matome vos kelias minutes, o visais atžvilgiais stipriausioje sezono dalyje „Thanksgiving“ Devas tampa antraplaniu personažu. Čia Devą sutinkame jo draugės Denise namuose, minint Padėkos dieną – nuo 1995-ųjų iki šiandien.
Serija, kurioje stebime bręstančią Denise, suprantančią, jog yra homoseksuali, ir bandančią ne tik suvokti savo seksualinę tapatybę, bet ir būti suprasta artimųjų, svarbus ir socialinis aspektas. 1995 m. Denise mama jai ir Devui, dar mažiems pypliams, sako, jog jiedu – mažumų atstovai (Denise juodaodė, Devas kilęs iš Indijos), todėl gyvenime turės dirbti dukart daugiau nei kiti. „Denise, tu juodaodė moteris, todėl turėsi dirbti triskart dugiau“, – sako jos mama ir nenuostabu, jog po daugelio metų išgirdus dukros atsiskleidimą, pirmoji jos reakcija atliepia anuomet ištartus žodžius ir nenorą, jog Denise turėtų išgyventi dar daugiau, nei išgyvena dabar.
Vis tik kelių serijų apžvalga rašančiajam neleidžia iki galo atskleisti, o skaitančiajam suprasti išsišakojusio, iš standartinių rėmų išsiveržiančio serialo naratyvo. Ir tai neturėtų stebinti – nei vienas mūsų negalime žinoti, ką rytoj veiks Devas, nes to nežino ir jis pats.
Tokia serialo struktūra ne tik ambicinga – ji liudija autorinę viziją, kuri leidžia atlaidžiau žiūrėti ir į kiek lėčiau įsibėgėjančias pirmąsias sezono serijas, ir į sentimentaloką meilės istoriją, vainikuojančią sezoną. Galų gale, ji priverčia tikėtis, jog sulauksime ir trečio sezono: šiandien, kai televiziją užvaldė vienodos narcisistinės, ciniškos, hipsteriškos komedijos, egzistenciškas „Master of None“ tampa šviežio oro gūsiu ir nauju kokybės standartu.
