Dvi nusikaltėlių gaujos susitinka apleistame sandėlyje. Viena gauja turi pinigų, kita – ginklų. Sandoris, rodos, paprastas, tačiau vienas neatsakingas žingsnis ir ne laiku ištartas žodis pradeda visuotinį susišaudymą.
Neslėpsiu, „Spausk gaiduką!“ man kelia ne vieną klausimą. Pirmasis, gal kiek vulgarokas, bet neišvengiamas: kaip šitiek laiko šaudant įmanoma nieko nenušauti? Po pirmųjų virš personažų galvų praskriejusių kulkų savo skepsį dar pavyksta suvaldyti, tačiau praėjus valandai ir supratus, kad ir šis šūvis veikiausiai nebus mirtinas, pereini į keistą snaudulį, kuriam akompanuoja iš ekrano pulsuote pulsuojanti beprasmybė.
Į 8-ąjį dešimtmetį ir švarkų su poliesterio „padukais“ estetiką perkeliantis filmas gręžiasi į žanro klasiką – Quentino Tarantino, Martino Scorseses juostas ir jų siūlomą aštrų, rutinišką, tačiau drauge ironišką ir žaidybišką žvilgsnį į smurto kultūrą.
Iš šios somnambuliškos būsenos, kurioje nėra nė lašo įtampos ir intrigos, pabudina šūksnis – vienas mūsų herojų nebežino, kurioje pusėje kovoja.
Suklysti, iš tiesų, nesunku. Ir ne tik todėl, kad filmas panardina į klampią apatiją, bet ir todėl, kad visi mūsų herojai yra blogiečiai, vertybių ir moralės neturintys personažai, kurių charakteriai bei intencijos ekrane sukimba į vieną neaiškų gniutulą. Susimąstai – o kurią pusę, kurį personažą turėčiau, galėčiau ir norėčiau palaikyti aš? Galų gale, kodėl man apskritai turėtų rūpėti šis konfliktas ir besikeičianti jo dinamika?..
Į 8-ąjį dešimtmetį ir švarkų su poliesterio „padukais“ estetiką perkeliantis filmas gręžiasi į žanro klasiką – Quentino Tarantino, Martino Scorseses juostas ir jų siūlomą aštrų, rutinišką, tačiau drauge ironišką ir žaidybišką žvilgsnį į smurto kultūrą. Vis tik B.Wheatley juosta nė per sprindį nepriartėja prie šių klausimų ir galimų jų sprendimo būdų – „Spausk gaiduką!“ primena tuščią pastišą, ne tik nesukuriantį nieko naujo, bet ir gerokai stokojantį to, dėl ko jo pirmtakai sulaukė publikos liaupsių.
B.Wheatley juostai, akivaizdu, trūksta ir vykusio humoro, ir gerai sukurtų personažų. Iš tiesų, žiūrovui nelabai svarbu, kas liks gyvas, o kas mirs – su veikėjais vis vien dorai nesusipažįstame, o ir tai, ką sužinome, primena tik žanro stereotipus, tokius ryškius, kad nesunku nuspėti, kuris veikėjas kada padės galvą.
Iš tiesų, žiūrovui nelabai svarbu, kas liks gyvas, o kas mirs – su veikėjais vis vien dorai nesusipažįstame, o ir tai, ką sužinome, primena tik žanro stereotipus, tokius ryškius, kad nesunku nuspėti, kuris veikėjas kada padės galvą.
Kitaip tariant, yra tie, kurie per kieti, kad mirtų, ir tie, kurie per kvaili, kad rūpėtų. Šioje absurdiškoje vyriškų ego kovoje išryškėja vienintelė moteris Džastina (akt. Brie Larson), kuri sąmoningai manipuliuoja situacija, tačiau ir jos personažė veikia greičiau kaip idėja ir dramaturginis polis, o ne stipri ir savarankiška filmo veikėja.
Nerangiai besiblaškant po apleistą sandėlį (neįtikėtina, kaip įmanoma taip supainioti vienos lokacijos filmo geografiją) ir gaudant kiekvieną bent kiek pavykusį juokelį, padedantį atitrūkti nuo monotoniškų šaudynių garso, pasiilgsti to utriruoto ir pompastiško Beno Wheatley kino, kuris gal ir gali gluminti ar erzinti, tačiau niekada neužmigdys.
Kita vertus, B.Wheatley nebūtų B.Wheatley, jei kaskart nepriverstų permąstyti to, kuo slapčia tikėjai – štai ir šįkart supratau, kad mažiau ne visada yra daugiau. Kartais mažiau yra tiesiog per mažai.