Diunkerko istorija, pasakojanti apie evakuaciją, o ne pergalę (bent jau tiesiogine šio žodžio prasme), į minėtąją kategoriją, rodos, patenka sunkiai, tačiau panašu, jog į kino ekranus ją perkelti nutaręs režisierus Christopheris Nolanas, ne viename interviu pabrėžęs, jog „Diunkerkas“, pirmiausia, yra išlikimo drama, kaip tik to ir siekė.
1940 m. gegužės pabaiga Diunkerko paplūdimyje buvo paženklinta krauju. Čia Vokietijos kariuomenė apsupo Sąjungininkų pajėgas. Gelbėjimo operacijos metu iš Diunkerko pavyko evakuoti daugiau nei 300 000 karių.
Apie vieną žiauriausių Antrojo pasaulinio karo puslapių Ch.Nolanas kalba pasirinkdamas tris perspektyvas: žemę, orą ir vandenį. Kiekvienoje jų – sava istorija ir savas laikas, ilgainiui persiklojantis su kitomis naratyvinėmis linijomis.
Jaunas britų kareivis atvyksta į Diunkerko paplūdimį, tikėdamasis evakuotis – praeina savaitė. Britų civilis drauge su dviem jaunuoliais jachta vyksta į Diunkerką, tikėdamasis išgelbėti čia užstrigusius karius – praeina diena. Pilotas skraido virš Diunkerko paplūdimio, mėgindamas nuo oro atakų apsaugoti esančius sausumoje – praeina valanda.
Detaliau nupasakoti šias linijas reikštų ne tik sugadinti žiūrėjimo malonumą filmo dar nemačiusiems (Nolanas, garsėjantis savo labirintiškais scenarijais, šįkart tris naratyvo plotmes pina subtiliai ir techniškai nepriekaištingai), bet ir suprastinti jas iki naratyvo vingių. Mat „Diunkerke“, neskiriančiame daug dėmesio personažų charakterių plėtotei ar motyvams, galiausiai, net atsisakančiam vieno herojaus – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, už pavienius pasakojimus svarbiau tai, kas užgimsta trijų vienas kitą papildančių siužetinių linijų jungtyse.
Klaustrofobija, baimė, neviltis, nuovargis – visi šie išgyvenimai, dar tampriau susiejantys karo akivaizdoje atsidūrusių žmonių istorijas, tampa pagrindine „Diunkerko“ ašimi. Nolanas nutolsta nuo holivudinio herojiškumo standarto ir filme vietoje didvyriškumo aukštinimo atiduoda duoklę žmogaus patirčiai, kad ir kokias formas akistatoje su į nugarą alsuojančia mirtimi ji beįgautų.
Visą šį emocinį ir siužetinį chaosą, gerąja šio žodžio prasme, sustiprinti turėtų kompozitoriaus Hanso Zimmerio garso takelis, primenantis laikrodžio tiksėjimą (graži, nors ir akivaizdoka sąsaja su skirtingų filmo plotmių chronologinio laiko perskyra). Tiesa, muzika vietomis zimmeriškai įkyroka, tačiau stabiliai auginanti įtampą – su tuo nepasiginčysi.
Vis tik nuolat už kampo tykanti grėsmė filme lieka nematoma – Ch.Nolanas sąmoningai atsisako vaizduoti priešininkus. Sprendimas, kai kurių kritikuotas kaip savotiškas režisieriaus atsiribojimas nuo realybės, juolab, kad „Diunkerkas“ yra pirmasis Nolano filmas, sukurtas pagal tikrus įvykius, dramaturgiškai atrodo visiškai motyvuotas: režisierius neskiria dėmesio ne tik priešų atakoms, bet ir strateginiams manevrams bei politikos peripetijoms, taip į pirmąjį planą iškeldamas karo šerdyje atsidūrusiųjų vidinę dinamiką.
Režisierius įsupa žiūrovą į banguojantį „Diunkerką“, kurio veiksmas nuolat kyla ir leidžiasi, kol galiausiai ima talžyti krantą. Toks iš pažiūros paprastas, tačiau paveikus sprendimas sėkmingai veda žiūrovus iki ne tokio sėkmingo finalo, kuriame veidan tėškia sentimentalumo ir heroizmo banga – tai, ko vengė visą filmą, Nolanas su dviguba jėga iššauna tradiciškiausiame įmanomame finale.
Galėčiau sakyti, jog filmo pabaiga nuvilianti arba kad „Diunkerkas“, akivaizdžiai mėginantis prisibelsti į žiūrovų širdis, kartais atrodo toks techniškai nušlifuotas, jog geriausiu atveju prisibeldžia į protus. Tačiau kartu negalėčiau nuneigti, jog tai, kas filme pavieniam žiūrovui gali kliūti, yra neatsiejama ir integrali meistriškai sukonstruoto projekto dalis. Projekto, pribloškiančio savo mastu ir vizija, kurią verta išvysti ir pamilti arba prieš ją bent jau santūriai nulenkti galvą.
