Kokias formas ir pavidalus įgavo lietuviška animacija per savo gyvavimo laikotarpį? Į šį klausimą mėginama bent dalinai atsakyti kalbantis su prieš tai minėtų filmų kūrėjais – Nathanu Jurevičiumi ir Urte Oettinger.
Moderni mitologija „Virsmas“
„Virsmą“ sukūrė Kanadoje gyvenantis lietuvių kilmės australas – iliustratorius, animatorius, grafikas, vienas pirmųjų vinilinių žaislų kūrėjų, akademijos „Pictoplasma“ (Berlynas, Vokietija) dėstytojas Nathanas Jurevicius. Kadangi filme naudojami lietuviški motyvai, jį galima laikyti tam tikra mūsų kultūros išraiška. Pasak menininko, net gyvendamas Australijoje, jis visada buvo supamas Baltijos regiono atmosferos, todėl ir susižavėjo Lietuvos kultūra. „Mano seneliai yra iš Lietuvos ir Latvijos. 1940-aisiais atvykę į Australiją, pasistatė šioms šalims būdingus namus. Apdaila, maistas, kalba, menas – leido jaustis tarsi būtumei Baltijos šalyse. Atsimenu sekmadieninius pietus pas senelius. Būdamas vaikas atidžiai stebėjau jų aplinką, gėriau į save visus kvapus, klausiausi diskutuojančių tėvo ir senelio. Nieko nesupratau, bet tai vis tiek man darė didžiulį įspūdį“, – kalba Nathanas apie Lietuvos įtaką jo kūrybai.
Filmas „Virsmas“ sukurtas pagal to paties pavadinimo Nathano grafinę novelę. Tai mitas apie jauniausiąjį genties narį, kuriam tenka keliauti į tolimą rytų kalną, kad pakeistų vėjus, o jie genties narių veidus. „Virsmas“ sujungia daugybę kultūrinių mitų ir to rezultatas – moderni mitologija. Filmas, nors ir remiasi mažiesiems skirta knyga, skirtas visoms amžiaus grupėms. Nathano teigimu, tai – kūrinys apie brandą, kasmetinis ritualas, kuriame jauniausias šeimos narys turi atlikti savo prievolę tam, kad įgyvendintų magišką pokytį oro sistemoje, kas galiausiai pakeis miesto žmonių veidus. „Šioje istorijoje slypi ir daugiau sluoksnių. Mes patiriame pokyčius įvairiais savo gyvenimo tarpsniais. Tai gali būti lytinė branda, seksualinės tapatybės suvokimas ar pasikeitęs požiūris į mus supantį pasaulį. „Virsmas“ užduoda paprastą klausimą – kaip aš (ir kiti) jausimės, kai šie pokyčiai įvyks“, – sako lietuvių kilmės menininkas.
Lėlinis „Nuopuolis“
„Trumpose lietuvių filmų premjerose“ bus rodomas ir Danijoje gyvenančios poros Urtės ir Johano Oettingerių animacinis trumpametražis „Nuopuolis“. Dramatiškas ir laukinis filmas vaizduoja paskutinę išdidaus erelio kelionę. Urtė sako, kad tai istorija apie tai, kaip svarbu išlikti savimi iki pabaigos, ir skirtas visiems, kurie norėtų skraidyti.
„Nuopuolyje“ naudojama lėlinė technika pačiai Urtei buvo nauja: „Johanas kuria lėlinę animaciją, o man filmas „Nuopuolis“ yra lėlinis debiutas. Ši technika artimiausia didžiajam kinui. Johanui patinka tokios animacijos tikrumas, medžiagiškumas, parinkti jai tinkamą apšvietimą, kamerą, objektyvą.“
Kodėl animacija?
Animacija leidžia realizuoti pačias įvairiausias idėjas. Galima sakyti, kad joje viskas įmanoma. Tai dažniausiai istorijų kūrėjus ir paskatina pasirinkti šį žanrą.
Nathanas sako, kad animacijos kūrimu užsiėmė, nes norėjo įkūnyti savo objektus. Jam neužteko tik piešinio ant popieriaus lapo. Jis norėjo, kad jo veikėjai judėtų ir jaustų. Tad animacija jam pasirodė tinkamiausia forma įgyvendinti savo vizijas. Pasak „Nuopuolio“ kūrėjos Urtės, animacija – tai geriausia profesija, kuri apjungia visas meno šakas.
Danijoje gyvenantis animacijos kūrėjų Oettingerių duetas dirba tik su meniniais projektais: „Komercinė animacija, kaip ir bet kokia kita komercinė veikla, nepalyginama su menu. Mes kuriame tik meninę animaciją“, – sako Urtė.
Tuo tarpu Nathanas neatsisako ir komercinės veiklos: „Komerciniai nuo meninių projektų skiriasi tuo, kad turi kurti kliento numatytai auditorijai, turi daugiau įsipareigojimų. Kalbant apie meno projektus – tai asmeninė vizija. Abi sritys teikia pasitenkinimą, jei tik dirbi iš širdies.“
Išskirtinė Lietuvos animacija
Pasak Urtės, pamažu animacija Lietuvoje atsigauna, jos situacija gerėja: projektai gauna finansavimą, lietuvių animaciniai filmai patenka į prestižinius animacijos festivalius, integruojasi į kitas meno šakas, auga susidomėjimas šiuo žanru.
Nathanas pastebi, kad kiekviena šalis turi sau būdingas animacijos kūrimo technikas ir istorijas. Atsikraustęs iš Australijos į Kanadą, jis nustebo, kokia stipri jos animacijos kūrėjų bendruomenė. Tuo tarpu Lietuvos animacija jį džiugina turtinga istorija. „Nuostabu tai, kad vieni anksčiausių stop motion technikos panaudojimo pavyzdžių yra Kaune. Lietuva turi senas tradicijas, be to, pastaraisiais metais šoktelėjo į priekį su naujomis technologijomis ir animacijos technikomis. Kurdamas „Virsmą“ iš arti susipažinau su OKTA ir „PetPunk“, – sako Kanadoje kuriantis Nathanas.
Anot Urtės, lietuviška animacija dar labai jauna, tačiau išsiskirianti savo braižu, kuo ir yra įdomi pasauliui: „Neturime vieno apibrėžto stiliaus ar technikos, vienos animacijos mokyklos. Lietuviška animacija autorinė.“
Dažniausiai lietuviai savo darbuose liečia bendražmogiškas, gilias temas. „Nuopuolio“ režisierė pastebi, kad lietuviams būdingos universalios temos, jie nesiekia pralinksminti žiūrovo, o verčia jį susimąstyti. Pasak jos, animacija – ilgai trunkantis procesas, todėl filmų temos daugiasluoksnės, nesenstančios.
Kokia bus animacijos ateitis Lietuvoje, parodys laikas. Tačiau matome tam tikrą pažadą, kad ji turi savo ateitį. Teigiami pavyzdžiai yra ir intelektualūs darbai – „Virsmas“ ir „Nuopuolis“.
Seanse „Trumpos lietuvių filmų premjeros“ taip pat bus galima išvysti:
„Šarūnas Bartas: kur aš esu šiandien“ (rež.: Šarūnas Bartas, Jurga Dikčiuvienė, Eitvydas Doškus, Gintarė Sokelytė, Jurgis Matulevičius, Jurgis Žymančius);
„Šaltos ausys“ (rež. Linas Mikuta);
„Žmogus vielabraukis“ (rež. Jonas Trukanas).
