Pasak Lietuvos žmogaus teisių centro tarybos nario ir Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto nario profesoriaus Jono Ruškaus, Lietuvos kultūros objektai ir renginiai pritaikymo neįgaliesiems srityje smarkiai atsilieka. „Šioje srityje ne tik nėra progreso – apie tai kol kas net kalbama nedaug, nors tai galėtų būti puiki sritis, pavyzdžiui, naujų technologijų specialistams. Tai gali atverti nuostabių kultūros prieinamumo galimybių ir fizinę negalią turintiems, ir kurtiesiems, ir neregiams. Pavyzdžiui, juk kiekvienas kultūros objektas mažų mažiausiai galėtų teikti informaciją Brailio raštu – tai yra visiškai nebrangu ir nesudėtinga.“
„Nepatogaus kino“ vadovas Gediminas Andriukaitis sako, kad tai – ne vien techninių galimybių, bet ir požiūrio klausimas. „Kinas Lietuvoje, deja, vis dar labai menkai prieinamas žmonėms, turintiems, pavyzdžiui, klausos ar regėjimo negalią. Mūsų kino teatrai kol kas šiems lankytojams nesiūlo specialiai pritaikytų repertuarinių seansų, nors techniniai sprendimai egzistuoja ir pasaulyje yra taikomi vis plačiau.“
Vienas tokių sprendimų, leidžiančių kino seanse patogiai dalyvauti klausos negalią turintiems žiūrovams – specialūs subtitrai kurtiesiems ir neprigirdintiems (SKN), kuriuose žiūrovams pateikiami ne tik dialogai, bet ir aprašomi filme skambantys foniniai garsai ar muzika. Regos negalią turintiems žiūrovams padeda garsinis vaizdavimas, leidžiantis žmogui maksimaliai patirti filmą jo nematant: specialus audio pasakojimas žiūrovui ne tik transliuoja dialogus, bet ir perteikia filmo kūrėjų sumanymus – pasakojama, kas vyksta filmo scenose, kokia aplinka ar nuotaika kuriama vaizdu.
„Siekiame, kad mūsų festivalio filmai pasiektų kuo platesnį žiūrovų ratą. SKN titrai ir garsinis vaizdavimas pamažu imami taikyti ir Lietuvoje, tačiau kol kas tai yra pavienės iniciatyvos. Susiduriama su techniniais, logistiniais ir finansiniais iššūkiais, iš esmės neegzistuoja fondai ar programos, kur tokios – net ir pavienės, iniciatyvos galėtų kreiptis paramos arba šie fondai nėra prieinami kasdien su negalios klausimais nedirbančioms organizacijoms. Tai yra didžiulis stabdis, tad net ir turint geriausius norus, atsitrenkiama į sieną. Vieno filmo kokybiškas pritaikymas, pavyzdžiui, garsiniam vaizdavimui, kainuoja didžiulius pinigus, vėliau dar reikia nuomoti papildomą įrangą jo peržiūrai – pasirūpinti ausinėmis ir kita specialia įranga. Nepaisant to, jau kelerius metus stengiamės kiekviename festivalyje vis didesnę dalį filmų pritaikyti kurtiesiems ir neprigirdintiems bei bent vieną – regos negalią turintiems lankytojams,“ – pasakoja G.Andriukaitis.
Šiemet „Nepatogiame kine“ bus rodoma 11 filmų su SKN titrais, kuriuos atrenkant buvo tariamasi su Lietuvos kurčiųjų draugija, o filmas „Labas, robote“ šiuo metu rengiamas garsiniam vaizdavimui. Festivalio repertuare tokie filmai paženklinti specialiomis žymomis, leidžiančiomis žmonėms su negalia filtruoti ir atsirinkti tinkamai pritaikytus seansus. Festivalio vadovo teigimu, to vis tiek nepakanka. „Nors šiemet, pavyzdžiui, kurtiesiems pritaikėme rekordiškai daug filmų, tai vis vien yra per mažai. Siekiame kelti šį klausimą, todėl žymėdami repertuaro filmus negalią turintiems žmonėms aktualiais ženkliukais, ne tik padedame jiems pasirinkti seansus, bet kartu ir atkreipiame visų dėmesį į tai, kiek sąlyginai nedaug tų ženkliukų yra. Ir šitaip dažniausiai nutinka ne dėl mūsų geranoriškumo stokos – pasižiūrėkite, kiek kino salių iš tikrųjų turi tinkamą fizinį pritaikymą žmonėms su negalia? Deja, vienetai.“
Pasak Jono Ruškaus, dėl Lietuvoje galiojančių įstatymų bent fizinis kultūros prieinamumo klausimas teoriškai turėtų būti išspręstas, tačiau reali situacija – kiek kitokia. „Lietuvoje dar vis yra daugybė judėjimo negalią turintiems asmenims neprieinamų kino, teatro, sporto ar koncertų salių. Daug kur slenksčių jau nebėra, tačiau trūksta pritaikytų vietų vežimėliams arba galimybės judėti salėje.“
Gedimino Andriukaičio teigimu, kiekviena kultūros renginių įstaiga ar organizatorius turėtų nuolat galvoti, kiek ir kam bus prieinami jų organizuojami renginiai. „Tai turėtų pirmoji taisyklė ir mintis, nuo kurios visi turėtume pradėti dar prieš sudarant programą. Žinoma, ne viskas organizatoriaus valioje, tačiau tik visi kartu garsiai kalbėdamiesi ir padarydami daugiau, nei leidžia galimybės ar ištekliai, galime kultūrą paversti iš tiesų prieinama visiems. 100 proc. ją pritaikytą laikysime tuomet, kai žmogus su negalia galės be niekieno pagalbos savarankiškai ir oriai atvažiuoti, pavyzdžiui, į kino teatrą, prie kasos nusipirkti bilietą ar spragėsių, sklandžiai pažiūrėti filmą, prireikus, apsilankyti tualete. Nelaikykime tinkamu pritaikymu, jei žmogus kažkieno „užstumiamas“ per neadekvačiai statų pandusą ar užnešamas tuos „kelis laiptelius“. Jei žmogus negali judėti be niekieno pagalbos, vadinasi, renginio erdvė nėra pritaikyta.“