Kuo dabar gyvena Lietuvos kino kūrėjai? Gal galite palyginti Lietuvos ir panašaus dydžio kaimyninių šalių kino rinkas?
Lietuvos situacija kino politikos atžvilgiu yra pati blogiausia. Pavyzdžiui, Estija turi keturis kartus didesnį kino finansavimą. O jei pažiūrėtume į rezultatus, kiek filmai gavo apdovanojimų, kokiuose svarbiuose užsienio kino festivaliuose buvo pristatyti – kaimyninės šalys Lietuvai nė iš tolo neprilygsta.
Kitas dalykas, kad Lietuvoje yra labai daug filmų, sukurtų ne valstybės lėšomis. Tai unikalus rinkos atvejis, kad tokioje mažoje valstybėje filmai gimtų be valstybės paramos.
Jei kultūros kūrėjai moka didesnius mokesčius nei prekiautojai turguose, tai čia labai aiški politika – siunčiamas signalas, kad tas, kuris yra kūrybingas, šiame krašte nereikalingas.Trečias momentas, kad lietuviški filmai Lietuvos kino teatruose labai sėkmingai konkuruoja su amerikietiška produkcija – kuo negali pasigirti kitos šalys. Dauguma lietuviškų filmų, pasirodžiusių kino ekranuose, patenka į populiariausių filmų dešimtukus. Tik išimtinais atvejais mažose valstybėse tų šalių filmai nugali profesionalią ir populiarią amerikietišką produkciją, skiriančią didelius resursus reklamai. Taigi iš esmės mes esame geriausi, o valdžios dėmesio mums skiriama mažiausiai.
Tik dėl valdžios požiūrio ar dar dėl kokių nors priežasčių skiriasi mūsų ir kaimyninių šalių kino situacija?
Daugiausiai dėl valstybės politikos. Yra paskaičiuota, kad kultūros indėlis į valstybės biudžetą sudaro 5 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP), o ji iš valstybės gauna tik 1 procentą.
Nežinau, ar tai yra provinciali politika, ar politikai yra absoliučiai nekultūringi ir neišsilavinę... Jei kultūros kūrėjai moka didesnius mokesčius nei prekiautojai turguose ar verslininkai, tai čia labai aiški politika – siunčiamas signalas, kad tas, kuris yra kūrybingas, šiame krašte nereikalingas.
Ir vis dėlto visi kino kūrėjai neemigravo iš Lietuvos...
Tam reikia laiko... (juokiasi) Emigruoti nėra lengva, nes tu myli savo kraštą, savo gamtą, saulėlydžius, esi prisirišęs prie daugybės dalykų... Man daug kolegų prodiuserių užsienyje sakė: „Daryk filmus ne lietuvių kalba – tada tau visa rinka bus atvira.“ Ką tai reiškia? Aš turiu daryti filmus ne apie Lietuvą ir ne lietuvių kalba...
Lietuvos kino bazė, joje dirbantys žmonės yra aukštesnio profesinio lygio nei kaimyninių šalių?
Taip, tikrai. Tačiau, pavyzdžiui, Latvijos politikai, pakeitę mokestinę sistemą ir sumažinę mokesčius savo šalyje, perviliojo tuos užsienio užsakovus, kurie atvažiuodavo filmuoti filmų į Lietuvą. Dabar didžioji dalis Lietuvos kino profesionalų – dekoratorių, grimuotojų, siuvėjų, baldžių, operatoriaus asistentų ir kitų – dirba ne Lietuvoje, bet Latvijoje ir neša pelną latviams.
Lietuvos kūrėjų entuziazmas prilygsta tam tikrai šizofrenijai, nes jis visiškai neatitinka realios situacijos.Kiek svarbu Lietuvai turėti savo kino apdovanojimus kaip „Sidabrinės gervės“, pretenduojančius tapti nacionaliniais?
Labai svarbu. Sakyčiau, kad „Sidabrinės gervės“ jau tapo nacionaliniais apdovanojimais – savo iškilmėmis, dėmesiu kino kūrėjams, vadyba ir darbu su žiniasklaida. Tas raudonas kilimas kaip Kanų kino festivalyje yra reikalingas, nes jis pagerbia kino žmones, apšviečia juos prožektorių šviesa, padėkoja už jų darbą, kūrybą ir talentą. Galų gale – tai stiprina pačią industriją.
Praėjusiais metais sulaukėme pakankamai mažo lietuviškų vaidybinių filmų derliaus – kiek kiekybė svarbi šiems apdovanojimams?
Vaidybinių filmų atrinkta tik du, bet kalbant apie kitus žanrus, per metus mūsų šalyje sukurta beveik 50 filmų, kai parama suteikta kokiems 5–6. Tai labai daug.
Vadinasi, kino kūrėjų entuziazmas nugali valstybės finansavimo spragas?
Lietuvos kūrėjų entuziazmas prilygsta tam tikrai šizofrenijai, nes jis visiškai neatitinka realios situacijos. Jie kuria, viena koja visada būdami ties bedugne – užtenka vieną kartą paslysti, užstačius savo ar savo tėvų namus, ir patirsi tokį bankrotą, kad nei tau, nei tavo vaikams daugiau nesinorės nieko kurti...
