– Pats esate mokslinės fantastikos filmų apie kosmosą mėgėjas?
– Esu labiau mokslinės fantastikos literatūros mėgėjas, tačiau filmų esu matęs tikrai ne vieną ir dažniausiai juos žiūrėti būna labai smagu.
– Ar galite žiūrėti juos, atsiribodamas nuo savo astrofizikos žinių, ar visgi analizuojate tai, ką matote?
– Tikrai galiu žiūrėti atsiribodamas, nekreipdamas dėmesio į visokius neatitikimus šiandieniniam moksliniam supratimui apie tai, kaip veikia visata. Tai sunkiau padaryti, jei filmas reiškia kažkokias pretenzijas į mokslinį teisingumą. Tačiau jei filmas akivaizdžiai yra pramoginis, o mokslinė dalis jame yra kaip fonas, atsiriboti yra nesudėtinga.
Kita vertus, kartais kažką panagrinėti, paieškoti galimybių, kaip rodomi dalykai galėtų veikti, yra įdomu. Net jei tai visiškai neatitinka šiandieninio supratimo apie fiziką, įdomu pabandyti pagalvoti, kodėl kažkas taip galėtų būti, kaip kažkas galėtų būti pavaizduota realistiškiau.
– Tačiau galima pastebėti, kad dalis mokslinės fantastikos elementų po kurio laiko tampa realybe.
– Tikrai taip. Neretai pavyzdžiu tam pasitelkiamas serialas „Žvaigždžių kelias“ (Star Trek), pradėtas rodyti praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje. Jame rodomi dalykai tuomet buvo laikomi visiška fantastika, o dabar mums yra visiškai įprasti. Pavyzdžiui, lietimui jautrūs ekranai, vaizdo konferencijos.
Įvairaus lygio dirbtinis intelektas, robotika irgi yra mokslinėje fantastikoje sutinkamos temos, kurios pamažu virsta realybe. Galbūt ne visai taip, kaip rašytojai ar filmų kūrėjai įsivaizdavo, nes tie robotai dažniausiai nėra humaniodai, labai panašūs į mus, bet žingsniai ta kryptimi yra.
– Kaip arti arba toli nuo realybės dažniausiai yra filmų kūrėjai, turint mintyje fizikos dėsnius, vizualų kitų planetų, kitų kosmoso kūnų, erdvėlaivių vaizdavimą?
– Yra nusistovėję tam tikri kanonai, įprastas vaizdavimas kinematografijoje, kuris nebūtinai turi kažką bendro su realybe. Dažnai erdvėlaiviai yra vaizduojami labai aerodinamiški, nors jie niekada nejudės planetų atmosferose. Tokio poreikio nėra.
Kita vertus, turint omenyje, kad toks neteisingas vaizdavimas dažnai būna kaip tik įprastas ir įsigalėjęs, dėmesį patraukia atvejai, kada pavaizdavimas būna teisingas. Tarkime „2001: Kosminėje odisėjoje“ (2001: A Space Odyssay) erdvėlaivis yra visiškai neaerodinamiškas, o tai ir yra logiška. Filme „Marsietis“ (The Martian) erdvėlaivis „Hermes“ nėra aerodinamiškas, nes jis ir nėra skirtas skraidyti atmosferoje. Taip pat ir filme „Tarp žvaigždžių“ (Intersellar) erdvėlaivis, skirtas skraidyti tarpžvaigždinėje, tarpplanetinėje erdvėje nėra aerodinamiškas, o tie laivai, kurie yra skirti nusileisti planetose, yra aerodinamiški, kas yra visai logiška.
Dar filmuose bandoma paaiškinti kažkokius reiškinius, apsimetant, kad pasitelkiamas mokslinis paaiškinimas. Naudojami „protingi“ žodžiai gali padaryti įspūdį visiškai su mokslų nesusijusiems žmonėms, tačiau man, kaip mokslininkui, tai kelia šypseną. Tam yra angliškas terminas „technobabble“ (technologinis veblenimas).
– Nors filmų kūrėjai nėra mokslininkai, galbūt pastebėjote, ką jie tikrai perprato ir pavaizduoja gan tiksliai?
– Galima pastebėti, kad filme „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar) labai gerai pavaizduota yra juodoji skylė. Tai yra vienas iš gerų pavyzdžių, kaip atrodo sėkmingas kino ir mokslo bendradarbiavimas, nes tame filme moksliniu konsultantu dirbo labai garsus astrofizikas Kip Thorne. Jis juodosios skylės pavaizdavimui netgi sukūrė naują metodiką, buvo netgi pagerintas mokslinis suvokimas apie reiškinius, vykstančius prie juodųjų skylių.
Tokiuose filmuose dažnai pasitelkiami kokie nors moksliniai konsultantai, tačiau daug kas priklauso ir nuo to, kaip režisieriai atsižvelgia į jų pastabas. Dažnai būtent moksliniai konsultantai tiesiog padeda užpildyti dialogus tuo vadinamuoju technologiniu veblenimu, kad jie nebūtų beprasmiai, kartais jų patarimai padeda pakoreguoti siužetą, įnešti daugiau logikos.
– Kaip manote, svarbu, kad filmuose vaizduojamas kosmosas ir visa, kas su juo susiję, būtų kuo arčiau realybės ir logikos, kažkuria prasme edukuotų žiūrovą? Ar tai tiesiog pramoga, kur tokios būtinybės nėra?
– Manau, kad jei filmo kūrėjai patys reiškia kažkokias pretenzijas į mokslinį teisingumą, tokiam filmui kelčiau aukštus reikalavimus. Buvo labai giriamas filmas „Gravitacija“ (Gravity), esą viskas jame labai realistiška. Toli gražu. Jame buvo labai daug ganėtinai elementarių mokslinių klaidų, pradedant pradine siužeto užuomazga, kuomet buvo vaizduojama, kad įvyksta susidūrimas orbitoje, o dėl to prasideda susidūrimų kaskada ir sunaikinamas beveik visas palydovų tinklas aplink Žemę.
Tačiau viskas prasidėjo toje orbitoje, kurioje kybojo „Hubble“ teleskopas – vos keli šimtai kilometrų virš žemės paviršiaus. Ryšių palydovai yra maždaug 30 tūkst. kilometrų atstumu nuo žemės paviršiaus. Tai yra labai didelis nuotolis, ir tai, kad kažkokia katastrofa viename aukštyje paveiktų kitą, yra visiškai nelogiška. Yra ir daugiau dalykų, kurie krinta į akis, nes tas filmas buvo pristatomas kaip labai realistiškas.
Tokio filmo, kaip, pavyzdžiui, „Žvaigždžių karai“ (Star Wars) niekas nebando pristatyti, kaip realistiško, niekas to iš jo ir nesitiki. Nors yra detalių, pavyzdžiui, paskutinėje „Žvaigždžių karų“ dalyje, kurias būtų galima priartinti prie realybės, visiškai nepakeičiant siužeto, tačiau leidžiant joms atrodyti logiškiau.
– Filmas „Marsietis“ priskiriamas prie tų, kurie yra arti realybės ir logikos. Filmo herojus Marse praleido 18 mėnesių. Marsas, nors ir yra panašus į žemę, turi atmosferą, vis tik nėra tinkamas gyvenimui. Ar filmo herojus yra įrodymas, kad įmanoma išgyventi Marse, bent jau ten sukonstruotoje specialioje buveinėje?
– Filmo herojus beveik visą laiką gyveno įgulos modulyje, buveinėje. Toks sprendimas remiasi jau dabar egzistuojančiomis technologijomis, kurios leistų žmonėms gana saugiai gyventi Marso paviršiuje.
Šiandieninės technologijos leistų žmonėms Marse išgyventi 18 mėnesių, tačiau kol kas tai yra labai brangu, o technologijos yra labiau prototipų stadijos, neišbandytos tokiomis atšiauriomis sąlygomis. Dėl to dabar nuskraidinti žmogų į Marsą 18 mėnesių būtų sudėtinga, tačiau po 15–20 metų, kada vyksta „Marsiečio“ veiksmas, manau, tai yra visiškai realu.
– Būtų prasmės ilgesniam laikui ten apgyvendinti žmones kokiais nors tiriamaisiais tikslais?
– Mano nuomone, jei į Marsą būtų siunčiami žmonės, jie ten turėtų praleisti tikrai daugiau nei keletą dienų. Tarkime, misijos į Mėnulį trukdavo kelias dienas, tačiau skrydis į mėnulį trunka porą dienų. Kelionė į Marsą trunka pusę metų ir daugiau, tad jame pabūti kelias dienas ir grįžti būtų resursų švaistymas. Taigi, Marse turėtų būti apsistojama bent keletui mėnesių.
Be to, kelionės metu žmonės beveik neabejotinai patirtų daugiau sveikatai kenkiančių reiškinių (pavyzdžiui, mikrogravitacija, energinga spinduliuotė) nei būdami Marse, tad Marse jiems saugiau nei keliaujant tranzitu, ir visai logiška planetoje pasilikti bent keletą mėnesių.
– Nauji filmai apie kosmosą pasirodo turbūt bent po kartą per metus. Kaip dažniai realybėje į kosmosą kyla pilotuojami erdvėlaiviai, vyksta įvairios misijos?
– Šiuo metu žmonės kyla į kosmosą tik kelionei į Tarptautinę kosminę stotį. Ten nuolatos būna maždaug šešių astronautų įgula, kas trejetą mėnesių vyksta pusės įgulos pasikeitimas. Iki 2011-ųjų, kai baigėsi „Space Shuttle“ programa, misijų vykdavo daugiau, kartais būdavo vykstama remontuoti kokį nors kosminį teleskopą.
Nuo „Apollo“ misijų pabaigos žmonės nebuvo iškeliavę toliau nei žemoji Žemės orbita – keli šimtai kilometrų nuo žemės paviršiaus.
Ateityje tai turėtų keistis. NASA šiuo metu kuria naują raketą nešėją ir įgulos modulį „Orion“, kuris bus skirtas žmonėms keliauti į Mėnulį ir tolesnes vietas. Korporacija „SpaceX“ kuria kosminį laivą „Dragon“, kuris ateityje turėtų gabenti ir žmones. Greičiausiai tie moduliai pradžioje apsiribos žmonių gabenimų į Tarptautinę kosminę stotį, tačiau korporacija po dešimties ar keliolikos metų planuoja skraidinti žmonės į Marsą.
– Esama filmų, kuriuose vaizduojamas kontaktas su nežemiškomis būtybėmis. Pavyzdžiui, filmuose „Kontaktas“ (Contact), „Atvykimas“ (Arrival) su jomis bendraujama koduotomis žinutėmis. Tam tikri kodai iš tiesų yra ir, tarkime, „Voyager“ auksiniuose diskuose. Ar manoma, kad esama arba tiesiog esama kažkokios universalios kalbos, kodų, kuriuos galėtų suprasti net ir nežemiškos būtybės?
– Tikimasi, kad taip galėtų būti. Vis dėlto, fizika visoje visatoje galioja ta pati. Ta pati fizika reiškia, kad yra tie patys cheminiai elementai, o cheminiai elementai turi įvairias susijusias savybes, kurias galima išnaudoti kaip tam tikrą kodą ar bent jau universalius, fundamentalius matavimo vienetus. „Voyager“, „Pioneer“ zonduose kaip ilgio vienetas buvo naudojamas tam tikros spektro linijos, susijusios su atominiu vandeniliu, bangos ilgis. Ji yra labai gerai stebima kosmose, naudojama atominio vandenilio stebėjimams visatoje.
Tikimasi, kad kažkas kitas, pamatęs tą informaciją, sugebės suprasti, kad apie tai kalbama kaip apie fundamentalų dalyką. Turint šį ilgio vienetą, galima nurodyti, kokio tipinio dydžio yra žmonės, antena, išsiuntusi žinutę, atstumai tarp planetų ir panašiai. Kažkiek analogiškai su atominiais procesais galima susieti ir laiko vienetus, kalbėti apie tai, kiek laiko trunka Žemės metai, koks yra tipinis žmonių amžius.
– Nežemiškų būtybių tema yra plačiai eksploatuojama filmuose. O kiek mokslas tikisi atrasti tas nežemiškas būtybes ir kodėl tai yra svarbu?
– Nežemiškos gyvybės paieškos yra aktyvi tyrimų sritis. Tiesa, niekas rimtai nesitiki sutikti būtybių, kurios būtų mąstančios, panašios į mus, panašaus išsivystymo lygio. Kalbama apie bakterijas ar panašius mikroorganizmus.
Gyvybė Žemėje atsirado netrukus po to, kai susiformavo Žemė, tačiau po to daugiau nei 2 mlrd. metų egzistavo tik vienaląsčiai organizmai, dar apie milijardą – tik daugialąsčiai. Technologinė civilizacija (priklausomai nuo to, ką laikysime technologija) egzistuoja ne daugiau nei 10 tūkst. metų. Tai yra labai trumpas laiko tarpas, palyginti su visa Žemės istorija. Tiesiog atsitiktinai bedus į Žemės istoriją, greičiausiai pataikysime į laiką, kai buvo vienaląsčiai ar panašūs organizmai, todėl ir kitose planetose daug daugiau šansų atrasti kažką panašaus, o ne protingas būtybes.
Jų verta ieškoti, nes tai praktiškai aukštyn kojomis apverstų visus mūsų tyrimus apie gyvybės pagrindus. Kol kas mes turime vieną pavyzdį – gyvybę žemėje. Visa gyvybė žemėje turi vieną protėvį, egzistavusį prieš beveik 4 mlrd. metų. Turėdami pavyzdžių, kaip gyvybė atrodo kažkur kitur, galėtume išsyk atsakyti į labai daug klausimų: DNR yra būtina ar informacija gali būti perduodama kitaip; ar visai gyvybei reikalingas vanduo, anglies, azoto, sieros, fosforo atomai. Taip pat yra teorija, kuri teigia, kad gyvybė gali būti pernešama tarp planetų. Galbūt būtų galimybė patikrinti šią teoriją.
Aišku, yra ir kažkiek vilties, kad pavyks aptikti technologinę civilizaciją, su ja sukontaktuoti, užmegzti ryšius.
K.Zubovas LRT.lt skaitytojams pateikia mokslinės fantastikos filmų ir serialų apie kosmosą rekomendacijas:
„Erdvė“ (The Expanse) – serialas, kuris labai realistiškai vaizduoja daug dalykų apie gyvenimą kosmose.
„Babilonas 5“ (Babylon 5) – jame susideda ir daugelio dalykų realistiškumas, ir epiškas siužetas, ir žvilgsnis į realių žmonių realius išgyvenimus.
„Marsietis“ (Martian) – labai verta pamatyti, o dar verčiau – perskaityti.
„Galaktikos sergėtojai“ (Guardians of the Galaxy) – vienas iš tų, kuriuose galima mėgautis gražiais vaizdais, humoru ir kultūrinėmis nuorodomis, nekreipiant dėmesio į mokslinius nelogiškumus.
„Kontaktas“ (Contact) – labai rimtas ir giliai pažvelgiantis į ryšio su nežemiška gyvybe problemą.
