Danielio Defoe „Robinzoną Kruzą“ primenanti animacinė istorija „Raudonas vėžlys“ rašyta devynerius metus. „Oskaro“ laureatas, režisierius Michaelis Dudokas de Witas įgyvendino savo ilgametę svajonę drauge su japonų animacijos gerbėjams gerai žinoma „Studio Ghibli“. „Tai – japoniškų pasakų ir vaiduoklių istorijų kolekcija“, – sako režisierius, kuriam atgaivinti iš vaikystės vandenynų atklydusį personažą Raudoną vėžlį padėjo net 24 profesionalūs animatoriai. Taip potėpis po potėpio gimė paslaptinga, nepaprastai graži istorija „Raudonas vėžlys“.
Vienijanti vaizdų kalba
„Kino karavano“ organizatoriai ilgai svarstė, kokia kalba rodyti filmą Visagino gyventojams. Tai išties unikalus miestas, kuriame dabar gyvena virš 40 skirtingų tautų, tačiau tarp jų vyraujanti kalba yra rusų. Visaginas laikomas vieninteliu šalies miestu, kuriame rusakalbiai gyventojai sudaro daugumą.
Filmą „Drugelio miestas“ („Butterfly City“, 2017) apie rusakalbius Lietuvoje, o tiksliau Visagine, sukūrusi režisierė Olga Černovaitė sako, kad vietiniams, kurių gimtoji kalba yra rusų, didelis komplimentas, kai pagiriamos jų lietuvių kalbos žinios.
„Kurdama filmą, bendravau su maždaug 150 Visagine gyvenančių įvairaus amžiaus, tautybių žmonėmis. Susidariau įspūdį, kad jiems labai svarbu, jog Visaginas būtų laikomas Lietuvos dalimi ir kad į juos nebūtų kreipiamasi tik rusų kalba. Jie labai stengiasi išmokti ir vartoti lietuvių kalbą“, – sako O. Černovaitė.
Galiausiai organizatoriai priėmė sprendimą į visaginiečius kreiptis vaizdų kalba, kuri „Raudoname vėžlyje“ ypač išraiškinga. Šiemet ši animacinė juosta buvo nominuota „Oskarui“ kaip geriausias pilnametražis animacinis filmas.
Nykstantis ar atgimstantis miestas?
Visagino istorija neatsiejama nuo Ignalinos atominės elektrinės, kurios reaktorių sustabdymas lėmė demografinius pokyčius ir miesto ateities neapibrėžtumą. Tad prieš planuojant nemokamą kino seansą buvo svarbu išsiaiškinti, kiek šiam miestui jis reikalingas.
Visagino savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Asta Sieliūnienė teigia, kad IAE situacija privertė miestą pradėti identiteto paieškas, kurios vyksta ganėtinai sėkmingai. „Visaginas – ieškantis miestas, kuris ima atsiskleisti, kaip gabių, įdomių žmonių, aktyvaus kultūrinio ir edukacinio gyvenimo miestas. Dar vienas didelis Visagino privalumas – nuostabios gamtos ir civilizacijos darna, kas traukia tiek turistus, tiek naujus gyventojus“, – pasakojo Visagino savivaldybės atstovė.
Su A. Sieliūnienės žodžiais sutinka ir išsamiai Visagino situaciją nagrinėjusi O. Černovaitė. Pasak jos, Visaginas gali būti pavyzdys ir mažiems, ir dideliems miestams – kiek čia visko vyksta: „Visaginiečiams miesto vizija atitolusi nuo praeities industrijos. Susidarė nuomonė, jog sporto turizmas bei smulkūs ar vidutinio dydžio verslas – galima Visagino ateitis. O turtinga kultūrinė veikla ir vietiniai bei tarptautiniai renginiai tik dar labiau jungia miesto gyventojus.“
Šiemet Lietuvos nacionaliniame dramos teatre dokumentinį spektaklį „Žalia pievelė“ pagal IAE darbuotojų ir visaginiečių pasakojimus pastatęs režisierius Jonas Tertelis (šiemet jo spektaklis „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“) pritaria, kad bet kuris panašų gyventojų skaičių turintis miestas Visaginui galėtų pavydėti kultūrinės ir edukacinės veiklos. Visaginą J. Tertelis vadina utopijos muziejumi – miestu, kuris pastatytas vietinių, dažniausiai aukštos kvalifikacijos specialistų rankomis, jų akivaizdoje ėmė griūti.
Nepaisant to, ruošdamasis spektakliui ir klausydamasis vietinių pasakojimų, režisierius išgirdo bei pamatė ir šviesiąją pusę: „Visaginas įgauna kitą formą. Mažos butų kainos lemia, kad čia atvyksta jauni žmonės gyventi, auginti vaikų. Gamtos ir sovietinės urbanistikos dermė traukia menininkus, kultūros atstovus. Žinoma, vietiniai išgyvena, kad miestas neturi aiškios vizijos, tačiau ji nuo jų pačių ir priklauso“, – sako spektakliui personažų Visagine ieškojęs ir daug įdomių žmonių sutikęs, jų neįprastų istorijų išgirdęs J. Tertelis.
