G. Totaro kuo puikiausiai pažįsta Mondelo paplūdimį, nuo jo gimtojo Palermo nutolusį 7 km. Išgirdęs, kad šiame paplūdimyje atostogautojams ketinama uždrausti nuomotis namelius, nedvejodamas apie tai sukūrė pirmąjį ilgametražį filmą. Anot jo, šis žingsnis rodo ne tik prarastą atostogų galimybę, bet ir atskleidžia byrančią viduriniąją klasę.
Kovo 29 d. 18.10 val. „Forum Cinemas Vingis“ filmo režisierius Giovanni Totaro susitiks su žiūrovais. Pokalbis su Vilniuje viešinčiu režisieriumi.
– Kaip kilo mintis sukurti „Laimingą žiemą“?
– Visų pirma niekada vasarą nesinuomojau namelio paplūdimyje. Kadangi esu iš Palermo, žinau, kas tai per atostogos, ir suprantu, kokios jos svarbios kasmet čia atvykstantiems. Žmonės įsirengia namelius ir juose laiką leidžia nuo birželio iki rugsėjo. Tiesa, nameliai ne visai legalūs... Taigi 2014 m. buvo kalbama, kad šių namelių nebebus. Iškart suvokiau šio įvykio reikšmingumą.
Nuėjau į paplūdimį ir pradėjau filmuoti darbininką, kuris, nepaisydamas naujienų, vis tiek statėsi namelį. Vizualiniu požiūriu paplūdimys yra puiki vieta. Kai žmonės pradėjo įsirenginėti namelių vidų, pasižvalgiau ir ten. Atrodė fantastiškai! Iki tol vidaus nebuvau matęs. Iš pradžių sukūriau trumpametražį filmą, bet jau tada žinojau, kad imsiuos ilgametražio.
– Ir kaip sekėsi?
– Mondelo paplūdimio poilsiautojai yra bendruomenė. Jie manęs paklausė: „Ką čia darai? Ar tu vienas žurnalistų, besivaikančių namelių sensacijos?“ Buvo įtarūs. Kurdamas dokumentinį filmą iš šalies atrodai kvailokai. Žmonės nesuprato, ką aš darau, kodėl ne plaukioju, bet paplūdimyje stumiu karutį apsikrovęs kamera ir kita įranga. Kaip vienas žmogus gali kurti filmą? Kur komanda, aktoriai, kur sunkvežimis? Taigi jie manimi nepasitikėjo. Laikui bėgant, matydami mane nuolat besisukinėjantį po paplūdimį, suprato, kad ne sensacijos ieškau. Taip tapau šios bendruomenės dalimi ir nufilmavau trumpametražį filmą. Jame atsispindėjo stebėtojo žvilgsnis, nes pirmąją vasarą neturėjau laiko užmegzti artimesnių ryšių su personažais, juos atsirinkti, suprasti, kokia šių atostogų prasmė ir kontekstas.
Po to kreipiausi į montažo režisierių, žmogų iš šalies, kad sumontuotų anonsą, kurį galėčiau parodyti, kai kursiu pilnametražį filmą. Taip supratau, kokios yra stipriosios ir silpnosios filmo pusės.
– Kokios buvo jo silpnybės?
– Ta pati veiksmo vieta, todėl pilnametražiame filme atsirado scenos vandenyje. Tiesa, pirmą kartą filmavau vienas, todėl į vandenį lįsti negalėjau. Pasakiau sau, kad jei noriu tęsti projektą, turiu rasti personažų. 2015 m. grįžau.
– Kai grįžai, sutikai tuos pačius žmones? Ar jie tave prisiminė?
– Taip, be abejo! Žmonės ten visada tie patys. Nors nameliai jiems nepriklauso, nes yra nuomojami, po mirties jie atitenka vaikams. Perduodami iš kartos į kartą, panašiai kaip namai. Tačiau nuo 2020-ųjų šie nameliai išnyks.
– Taigi tavo filmas netrukus turės istorinę vertę.
– Taps archyvine medžiaga ir dvelks nostalgija šiai puikiai vietai, kuri išnyks. Kartu su šiais nameliais nyksta ir Italijos vidurinioji klasė. Ji išgyvena sunkius laikus. Nepaisant to, italai tebeatostogauja tarsi per ekonominį bumą.
– Ką darys poilsiautojai? Kur atostogaus?
– Jie išsigandę. Už 3 mėnesių nuomą jie moka 2 tūkst. eurų. Tai pigus apgyvendinimas. Atostogų alternatyvų šie žmonės neturi, todėl liks namuose. Vidurinioji klasė nugalėta. Jie atvykdavo čia, nes turėjo gyvenamąją vietą – namelius. Ko gero, nuo 2020 m. jie sėdės namuose su įjungtu oro kondicionieriumi.
– Italijos šiaurė laikoma turtingesniu regionu nei pietūs. Kaip atostogaujama šiaurėje?
– Ten taip pat visi atostogas leidžia pakrantėje. Panašiai kaip žmonės Palerme. Šiauriečiai ilsisi galbūt elegantiškesnėje aplinkoje, yra kiek ramesni, tačiau dinamika ta pati. Visiems italams vasaros atostogos yra labai svarbios.
Anksčiau namelių buvo ir paplūdimiuose, esančiuose kitose Italijos dalyse. Dabar jų nėra daug. Sicilija, Italijos pietinė dalis yra mažiau globalizuota.
– Papasakok, kaip radai filmo personažus.
– 2014 m. vasarą radau Grazią. Kitąmet grįžau be kameros, nes mane įtraukdavo ir nebegalėdavau susitelkti į žmones, mąstydavau apie kadrus ir kompoziciją. Pasiėmęs fotoaparatą pradėjau ieškoti personažų. Tą vasarą atsirado dar viena moteris, vardu Pierra, vėliau – alaus pardavėjas Antonio ir dar vienas personažas, kurio filme nėra. Kasmet vieną balandžio savaitę kiekvienas namelio „bosas“ atvyksta į biurą sumokėti nuomos. 2016 m. tą savaitę buvau ten ir padariau interviu su vienu „bosu“, kuris pateko į filmą. Tai buvo politikas Tony Serio. Taip atsirado dar vienas herojus. Tą vasarą atsirado trečia personažė Anna. Ši moteris iki tol nepažinojo kitų dviejų, jas suvedžiau aš. Manau, kad dokumentiniame kine tai rizikinga. Tačiau šiuo atveju jas visas siejo atostogos Mondelo paplūdimyje.
– Kaip tau sekėsi megzti ryšius su personažais?
– Kai kuriuos veikėjus filmavau žiemą. Prodiuseris to paprašė. Jis buvo Turine, todėl jam reikėjo suprasti, apie ką bus filmas. Juk tai mano debiutas, o jame net ne vienas veikėjas, tad rizikinga... Iš tiesų prodiuseris norėjo, kad filmą sukurčiau tik apie Antonio. Aš atsisakiau sakydamas, kad šis filmas yra apie poilsiautojų grupę. Norėjau sukurti filmą su daugiau veikėjų. Filmavimas šaltuoju metu padėjo jiems apsiprasti su kamera ir manimi.
Galima sakyti, kad trečiąją vasarą, 2016 m., kai paplūdimyje pasirodžiau su komanda, sunkvežimiu ir įranga, poilsiautojai galiausiai suprato, ką aš noriu padaryti (juokiasi).
– Kiek laiko truko šis filmavimo etapas?
– Ne tiek ir daug – 5 savaites birželio–rugsėjo mėnesiais. Kartais vasarą vienas nueidavau pafilmuoti.
– Gal gali papasakoti apie komandą, su kuria dirbai?
– 2015 m. baigiau Nacionalinės kino mokyklos Sicilijos fakultetą, todėl pasikviečiau dirbti kolegas ir draugus iš ten. Operatorius Paolo Ferrari buvo mano profesorius universitete, taigi visi buvo pažįstami. Atmosfera buvo puiki.
– Trumpam grįžkime atgal. Pirmasis tavo filmas – trumpametražis „Ideali trajektorija“ („The Ideal Trajectory“, 2015) yra dokumentika apie lenktynininką Nino Vaccarellą.
– Taip, tai buvo užduotis, kurią gavau kino mokykloje. Antraisiais metais mums reikėjo nufilmuoti biografinį filmą. Pasirinkau šį lenktynininką. Nesu sukūręs daug trumpametražių filmų. Šio filmo pirmtakas, trumpametražis „Buon Inverno“, buvo mano studijų baigiamasis darbas.
– Ar po jo sulaukei dėstytojų paskatinimo ar palaikymo kurti ilgametražį filmą?
– Ne, ne, ne! Italijoje profesoriai neskatina kurti filmų! Tampi dar vienu varžovu. Niekas mokykloje nepaaiškina, kaip dirbti su prodiuseriais. Apie tai ničnieko nežinojau. Norėjau tik sukurti filmą. Įsivaizduokite, su juo pasirašiau kontraktą, kai filmavau.
Kai mokykloje pasakiau profesoriui, kad noriu kurti ilgametražį, man liepė pabaigti trumpametražį. Manau, tai buvo gera mintis.
– Tavo filmą rodė ne viename tarptautiniame festivalyje. Jo kelias prasidėjo nuo Venecijos, vėliau buvo rodomas Šveicarijoje, Nyderlanduose, Suomijoje. Kokios buvo žiūrovų reakcijos?
– Auditorijai patiko. Žiūrovai filmą žiūri kaip vaidybinį, ne dokumentinį. Palermo gyventojams jį žiūrėti neįprasta: ekrane jie nemato aktorių, filmuojamos jiems pažįstamos vietos. Manau, kad „Laiminga žiema“ kai kuriems įrodė, jog kūrybiškai sukurta dokumentika gali būti atraktyvi, kad ja galima mėgautis. Balandį–gegužę filmas bus rodomas Italijos kino teatruose. Tada bus aiškiau, kaip į filmą reaguoja šalies žiūrovai. Iki šiol Italijoje jį buvo galima pamatyti vietos festivaliuose ir specialiuose kalėdiniuose seansuose.
