– Vesta, jums patikėtas vienas pagrindinių vaidmenų filme „Sinefilija“. Didžiulė atsakomybė net penki skirtingi vaidmenys viename filme, debiutas kine... jaudinotės?
– Teatre vaidinu jau penkiolika metų, tačiau kinas man – nepažintas laukas. Dėkoju režisieriui už pasitikėjimą manimi. Ar jaudinausi? Žinoma, net labai. Pirmiausia, todėl, kad kine visai neturėjau jokios patirties. Dar labiau baugino tai, kad mano personažas – aktorė Izabelė filme atlieka penkis skirtingus vaidmenis. Kaip juos visus suvaidinti, kad atrodytų patrauklūs ir įtikinami? Visa tai atnešė nemažai nerimo, bet neišgąsdino.
– Papasakokite kaip tapote „Sinefilijos“ komandos dalimi?
– Kai mokiausi akademijoje Algimantas Puipa buvo mano dėstytojas. Mokė jis mus kino vaidybos teatro aktoriams šis kursas labai trumpas. Po to mūsų keliai išsiskyrė. Vieną vakarą, po daug metų teatre „Atviras ratas“ , vaidinant spektaklį, tarp žiūrovų pamačiau ir režisierių. Po spektaklio jis man pasakė: ,,atsiųsiu paskaityti filmo scenarijų“, o vėliau jis paklausė, ar vaidinsiu jo filme.
– Kaip sekėsi ruoštis vaidmenims?
– „Sinefilijoje“ kurdama skirtingus personažus susidūriau su savitais iššūkiais, reikėjo atrasti subtilią kino vaidybą, jausti pustonius, valdyti gyvą, natūralią savo kalbą. Teko įdėti daug pastangų ir dar rasčiau prie ko prikibti.
„Sinefilijoje“ kurdama skirtingus personažus susidūriau su savitais iššūkiais.
– Koks jums pasirodė aktoriaus darbas kino aikštelėje?
– Darbas kine mane labai suintrigavo, sudomino, sukurstė norą vaidinti ir kituose filmuose. Visas filmavimo procesas buvo velniškai smagus. Režisierius A. Puipa šį filmą dėliojo tarsi žaidimą, sapną, flirtą su publika, tad visa tai atsispindėjo ir filmavimo aikštelėje. Nuolatinis adrenalino jausmas. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę dirbti su tokiais kolegomis, kaip: Valentinas Masalskis, Juozas Budraitis, Aleksas Kazanavičius, Lukas Malinauskas, Mantas Zemleckas ir kitais.
– Kuris vaidmuo jums pasirodė reikalaujantis daugiausia pastangų?
– Tiesą sakant, sudėtingiausia buvo vaidinti pačią Izabelę, perteikti kokia ji yra ne teatre ir ne kine. Sunkiausia buvo apčiuopti jos esmę, kas jai labiausiai skauda, surasti kokia ji yra iš tiesų.
Teatre vaidinu jau penkiolika metų, tačiau kinas man – nepažintas laukas.
– Gal sulaukėte kokio ypatingo patarimo iš režisieriaus, kaip sukurti tiek skirtingų charakterių?
– Visi patarimai buvo geri, nes A. Puipa tiksliai žinojo ko jam šiam filmui reikia. Labiausiai filmavimo aikštelėje įstrigo viena režisieriaus frazė pasakyta man: „Padarysi!" Tai buvo taip su tikėjimu ir užtikrintumu pasakyta, kad man neliko jokių abejonių. Reikėjo „padaryti“.
– Filme jums teko vaidinti ir pasileidėlę moterį, išpilti iš savęs daugybę necenzūrinių žodžių. Kaip sekėsi įveikti šį barjerą ? O gal jo net nebuvo?
– Pasileidėlės moters sceną repetavome dar gerokai prieš filmavimus. Režisierius prašė, kad repetuočiau šią sceną viena keletą kartų, nes man sunkiai sekėsi. Sakyti keiksmažodžius, kad jie atrodytų organiškai – labai sudėtinga. Teko ieškoti tam tikro rakto šiam personažui, kad necenzūriniai žodžiai skambėtų kiek įmanoma „skaniau“, bet sceną nufilmavome labai greitai ir smagiai.
