Kaip jie gali transformuotis ir kokius konkrečius pavidalus įgyja? Kaip gyventi ir išgyventi, susidūrus su netektimi, prievarta ir apskritai, visu tuo absurdu, kuris ima ir nutinka, o paskui dar ilgai driekiasi iš paskos it nematomos voratinklio gijos?…
Šiuos ir panašius klausimus L.Bareiša kelia kiekvienu nauju vaidybiniu filmu, išsiskiriančiu preciziška, kartais – poetiška kinematografija, netradicine naratyvo struktūra ir apgaulingu išoriniu paprastumu, po kuriuo slypi ne vienas ir ne du prasminiai klodai. Palaipsniui atkuriama smurtinio įvykio rekonstrukcija debiutiniame, Venecijos kino festivalyje triumfavusiame filme „Piligrimai“ (2021), suteikė erdvės apmąstymams apie šių dienų visuomenėje tarpstantį abejingumą, prisijaukintą ir iki koktumo subanalintą blogį.
Nelaimės, grėsmės nuojauta persmelkia ir naujausią L.Bareišos filmą „Sesės“, pasižymėjusį Lokarno kino festivalyje. Ne veltui jis buvo apdovanotas už geriausią režisūrą, – nors jaunajai lietuvių kino kartai drąsos ir išmonės netrūksta, retas kuris ryžtųsi taip drastiškai „išsprogdinti“ (nerandu tikslesnio žodžio) scenarijų, nepaisyti įprastų dramaturgijos dėsnių ir pasiekti norimą rezultatą.
L.Bareiša tartum žaidžia su mūsų išankstinėmis nuostatomis, lūkesčiais, galiausiai, įsivaizdavimu, kaip turėtų vystytis siužetas ar personažų charakteriai.
L.Bareiša tartum žaidžia su mūsų išankstinėmis nuostatomis, lūkesčiais, galiausiai, įsivaizdavimu, kaip turėtų vystytis siužetas ar personažų charakteriai. Tiesa, iš pradžių, pirmąją filmo dalį, atrodo, kad stebi gerai sukaltą psichologinę dramą, narpliojančią dviejų porų tarpusavio santykius. Kadras po kadro, scena po scenos – pamažu aiškėja, kad ten ne viskas funkcionuoja taip, kaip turėtų.
Nors MMA kovotojas Lukas (Paulius Markevičius) ir laimi turnyrą, jo žmona Ernesta (Gelminė Glemžaitė) neatrodo laiminga. Ji pratrūksta rauda, bet po akimirkos susitvardo, – lyg ir nieko bloga nenutiko, sutuoktinis atsipirko keliais sumušimais, be to, su pergale pasveikinti atėjo sesuo Justė (Agnė Kaktaitė) su vyru Tomu (Giedrius Kiela) ir dukrele Urte. Negi jų ir savo mažamečio sūnaus akivaizdoje imsi guostis, pasakoti apie problemas, užslėptas kažkur giliai viduje ir tykiai graužiančias širdį.
Apie meilę – dvasinę ar fizinę – nėra net kalbos, ir tai bene vienintelis dalykas, kuris, be giminystės ryšio, jungia dvi šeimas.
Galbūt savaitgalis iš tėvų paveldėtoje sodyboje prie ežero, gamtos apsuptyje, padės užsimiršti, – būtent to labiausiai norėtų abi seserys, pavargusios nuo savo egocentriškų sutuoktinių. Apie meilę – dvasinę ar fizinę – nėra net kalbos, ir tai bene vienintelis dalykas, kuris, be giminystės ryšio, jungia dvi šeimas.
Iš automobilių išsikraunant krepšius su pirkiniais, įtampa jau tvyro ore, – ją iš dalies lemia ir dėl dominavimo konkuruojančių vyrų elgesys. Įdomus L.Bareišos žvilgsnis į stereotipinius lyčių vaidmenis, potekstėje išryškėjantis maskuliniškas diskursas. Fiziškai tvirtas, puikiai kūno raumenis ištreniravęs Lukas, išoriškai yra pranašesnis už Tomą – tipišką miesčionį su pilvuku ir neišaugtais paauglystės kompleksais. Užtat pastarasis kur kas geriau apsirūpinęs materialiai, – ką jis mielai demonstruoja – vairuoja galingą automobilį, mėgsta prabangius daiktus ir, apskritai, žino, kaip elgtis su pinigais.
Tarp vyriškių visą laiką vyksta arši psichologinė kova, tarytum jie norėtų įrodyti sau ir pasauliui, kuris iš jų yra „kietesnis“.
Tarp vyriškių visą laiką vyksta arši psichologinė kova, tarytum jie norėtų įrodyti sau ir pasauliui, kuris iš jų yra „kietesnis“. „Tikrai debilai“ – tarsi juokais viena kitai įvardija sesės, išsiruošusios pas seną pažįstamą (Aldona Vilutytė) ir palikusios juos vienus tvarkytis su vaikais ir gaminti vakarienę.
Situacijos – tarsi iš mūsų kasdienio gyvenimo – lengvai atpažįstamos, kartais net keliančios šypseną, tačiau, kuo toliau, tuo mažiau norisi šypsotis. Vyrai net cigarų nesugeba ramiai surūkyti ir, kai jau atrodo, jog visi pakankamai atsipalaidavę, – Tomas pasiūlo Lukui pasiboksuoti. Neatsitiktinai ši scena „Sesėse“ pakartojama du kartus – ji, sakytum, nulemia tolimesnius įvykius, kada nelaimė užklumpa tarsi iš niekur, o realybė sudūžta į smulkiausias prisiminimų šukes.
Maždaug nuo filmo vidurio prasideda „džiazas“ – laikas šokčioja pirmyn ir atgal, tempas netolygiai banguoja – tarpais „užsikerta“, sustingsta statiškuose, ilguose kadruose.
Maždaug nuo filmo vidurio prasideda „džiazas“ – laikas šokčioja pirmyn ir atgal, tempas netolygiai banguoja – tarpais „užsikerta“, sustingsta statiškuose, ilguose kadruose, tarpais vėl įgauna pagreitį. Svarbios praeities akimirkos atsikartoja – keičiasi tik detalės, pavyzdžiui, vienoje laiko atkarpoje Ernesta ir Justė šoka pagal kadaise populiarią Donnos Lewis dainą „I Love You Always Forever“, o kitoje jau skamba Lighthouse „Family's High“, nors pati scena – identiška ankstesniajai.
Šie arthauzinio kino elementai padeda sukurti savitą perspektyvą, kaip įvardijo pats režisierius – „tarsi žiūrėtum į prisiminimą, vykstantį čia ir dabar“. Pasitelkęs iš pirmo žvilgsnio chaotišką, tačiau iki smulkmenų apgalvotą struktūrą L.Bareiša (jis yra ir šio filmo operatorius) parodo, kokia trapi ir subjektyvi gali būti atmintis, ypač, kai ją iškraipo sielvartas. Atskirus, laike ir erdvėje pabirusius fragmentus jungia tik emocinė gija – seserų Ernestos ir Justės bendrystė, jų bandymai suprasti ir išgyventi trauminius įvykius.
Šie arthauzinio kino elementai padeda sukurti savitą perspektyvą, kaip įvardijo pats režisierius – „tarsi žiūrėtum į prisiminimą, vykstantį čia ir dabar“.
Nors esame priversti spėlioti, kur dingo vienas ar kitas personažas, bei kas nutiko Urtei, ilgainiui viskas susidėlioja į vietas. Režisierius siūlo skirtingas filmo žiūrėjimo, interpretacijos galimybes – jos gali trikdyti, tačiau kartu intriguoja. Angliškas „Sesių“ pavadinimas – „Drowning Dry“ reiškia „sausas skendimas“ . Žodynai aiškina, kad tai reta skendimo komplikacija, kai dėl gerklų spazmų žmogus nebegali kvėpuoti, – jis dūsta, nors vanduo ir nepatenka į plaučius. Ši būsena, kaip ir nuslopintos baimės, pasyvi agresija ar neišsakyti jausmai, persekioja veikėjus, gramzdindamos juos vis gilyn į nežinią ir tamsą.
Pagiriamąjį žodį čia reikėtų tarti pagrindinių aktorių ketveriukei, apdovanotai už geriausią vaidybą tame pačiame Lokarno kino festivalyje. Jų skirtingi, bet nepaprastai tikroviški personažai įneša dinamikos, gyvumo – A.Kaktaitė, G.Glemžaitė, G.Kiela ir P.Markevičius yra tokie įtaigūs, kad neleidžia suabejoti filme rodomų situacijų, patirčių realumu.
Tik trumpomis prašviesėjimo akimirkomis pamatai, kas iš tiesų slypi po šių šiuolaikiškų, gražių ir šaltų žmonių kaukėmis. Nors jų egzistencija dūžta, it molinės, vaikų išmėtytos statulėlės, filme išlieka viltis, kad bent kažką pavyks išgelbėti ir sulipdyti iš naujo.